Šunų odos ligos yra įvairios būklės, veikiančios šunų odą ir galinčios sukelti diskomfortą bei sveikatos problemas. Odos būklė tiesiogiai atspindi bendrą keturkojo sveikatą. Gyvūnų oda gali reaguoti į įvairius dirgiklius, tokius kaip parazitai, grybelinės, bakterinės infekcijos, alergijos, hormonų disbalansas ar net onkologinės ligos. Odos ligos sukelia ne tik estetinius pakitimus (pavyzdžiui, kailio plikimą ar odos paraudimą), bet ir stiprų niežulį, skausmą, silpnumą, o kartais - net ir realią grėsmę gyvybei. Nepriklausomai nuo to, kokia odos liga kamuoja šunį, svarbiausia - laiku tai pastebėti ir kreiptis į veterinarą.
Dermatitas ir jo formos
Dažnai diagnozuojama ir plačiai paplitusi šunų odos liga yra dermatitas - odos uždegimas, kuris gali būti sukeltas bakterijų, grybelių arba net autoimuninių sutrikimų. Ši odos liga dažnai pasireiškia kaip niežėjimas, odos paraudimas, pleiskanojimas ir netgi infekcijos.
Kita dažna šunų odos liga yra seborėjinis dermatitas, kuris pasižymi pleiskanojimu, riebumu ir odos pūslėjimu.
Nebaigta gydyti ar netinkamai gydoma bakterinė infekcija gali plisti į giliau esančius audinius ir sukelti rimtas sveikatos problemas.
Šunų odos grybelis (dermatofitozė)
Šunų odos grybelis, kitaip dar vadinamas dermatofitoze, yra bendra odos infekcija, kurią sukelia įvairūs grybeliniai organizmai, tokie kaip dermatofitai, dažniausiai Microsporum ir Trichophyton rūšys. Šis susirgimas dažnai vadinamas „grybeline infekcija“ arba „grybelinėmis odos ligomis“ ir gali pasireikšti bet kokio amžiaus, dydžio ir veislės šunims.
Pagrindiniai šunų odos grybelio simptomai yra odos paraudimas, niežėjimas, pleiskanojimas ir plaukų slinkimas, dažniausiai aplink pažastis, ausis, snukį, letenas ir uodegą. Odos pažeidimai dažnai būna apvalios formos. Šunys gali dažnai laižyti ar kasytis užkrėstą vietą, o tai gali dar labiau pabloginti situaciją ir sukelti antrines infekcijas.
Uždelstas ar netinkamai gydomas šunų odos grybelis ar bakterinės kilmės dermatitas gali komplikuotis į antrinės giliųjų odos sluoksnių ir vidaus organų infekcijas. Šunų odos grybelis gali būti pavojingas ne tik kitiems namuose gyvenantiems gyvūnams, bet ir patiems šeimininkams.
Diagnostika ir gydymas
Diagnozuoti šunų odos grybelį gali tik veterinarai, atlikdami odos tyrimus po specialia lempa bei mikroskopuojant odos ir kailio mėginius. Gydymas paprastai apima priešgrybelinius vaistus, tokius kaip šampūnai ar kremai, o sunkesniais atvejais gali būti skiriami geriami vaistai. Taip pat svarbu išlaikyti šuns aplinką švarią, reguliariai plauti jo daiktus ir, jei įmanoma, vengti kontakto su užkrėstais ir sveikais gyvūnais, siekiant užkirsti kelią infekcijos plitimui.
Parazitinės odos ligos
Parazitinės šunų odos ligos, kurių priežastys būna blusų ar erkių invazijos, gali sukelti įvairias šunų ne tik odos, bet ir kitų vidaus organų funkcijų problemas. Blusų sukeltos šunų odos ligos dažnai komplikuojasi į antrinius odos uždegimus giliuosiuose odos sluoksniuose.
Demodekozė - tai liga, kurią sukelia maži parazitai, gyvenantys šunų plaukų folikuluose ir riebalinėse liaukose.
Esant šiems ligos sukėlėjams, dažnai pasireiškia intensyvus niežulys, odos pleiskanojimas, ant kailio matomi plikimo židiniai. Kalbant apie parazitus, keturkojams sukeliančius odos ligas, atskirai turėtų būti išskiriamos šunų poodinės erkutės. Kreipusis į veterinarijos gydyklą, specialistai, atlikę odos skutmenų tyrimą, nustato konkrečią erkučių, apnikusių gyvūną, rūšį.
Alergijos ir kailio plikimas
Alergijos - taip pat dažna šunų odos problemų priežastis. Jos gali pasireikšti įvairiai: nuo niežulio ir odos paraudimo iki kailio plikimo, pleiskanojimo ar net ausų uždegimo. Dažniausiai alergijas sukelia maisto produktai, ypač tam tikro tipo baltymai (pavyzdžiui, vištiena, jautiena, pieno produktai). Siekiant nustatyti, kas konkrečiai sukelia alerginę reakciją, veterinaras gali rekomenduoti taikyti eliminacinę dietą, šunį tam tikrą laiką šeriant tik specialiai atrinktu, ribotą ingredientų kiekį turinčiu pašaru.
Šuns kailis plinka dėl įvairių priežasčių, pradedant nuo paprastų sveikatos sutrikimų iki rimtų ligų. Viena iš dažniausių priežasčių yra šunų alergijos, kurios gali būti sukeltos maisto, aplinkos veiksnių ar net parazitų, tokių kaip blusos. Kai šuns kailis plinka, tai taip pat gali būti signalas apie hormonų disbalansą, pavyzdžiui, dėl skydliaukės ar antinksčių ligų. Stresas ar netinkama šuns mityba taip pat gali turėti įtakos kailio būklei. Šuns kailio plikimas, dar vadinamas alopecija, gali būti įvairios kilmės: pradedant grybelinės ir baigiant kylančiu dėl skydliaukės sutrikimų. Tiesa, kai kuriais atvejais tai gali būti ir streso požymis. Jei pastebite, kad šuns kailis plinka, svarbu kreiptis į veterinarą, kad būtų nustatyta tiksli priežastis ir pradėtas tinkamas gydymas.
Odos pigmentacijos pokyčiai ir juodos dėmės
Viena iš dažniausių priežasčių, kodėl šunų odos dėmės yra juodos, yra padidėjęs melanino kiekis tam tikrose odos vietose. Tai gali būti paveldimas bruožas arba tiesiog natūrali šuns odos pigmentacija. Kita priežastis, dėl kurios gali atsirasti juodos dėmės ant šuns odos, yra saulės poveikis. Taip pat kaip ir žmonės, šunys gali įgyti pigmentines dėmes nuo saulės arba dėl kitų išorinių veiksnių. Tačiau svarbu paminėti, kad kartais juodos dėmės gali būti susijusios su odos problemomis ar netgi ligomis, tokiomis kaip melanoma arba kitos odos vėžio formos.
Pastebėtos juodos dėmės ant šuns odos gali būti susijusios su padidėjusia odos pigmentacija, vykstančia dėl uždegimo ar hormonų pokyčių, kartais, deja, ir dėl navikų.
Šunų odos vėžys
Šunų odos vėžys - gerokai retesnė diagnozė nei infekcinės ar parazitinės odos ligos. Tai - itin pavojinga liga, kurią norint sėkmingai įveikti, vienas esminių faktorių - kuo ankstesnė diagnozė. Odos vėžys gali būti tiek gerybinis (pavyzdžiui, lipoma), tiek, deja, ir piktybinis (melanoma, mastocitoma ir kita). Tai nustatoma, šuniui atliekant biopsiją. Gavus šio tyrimo rezultatus, specialistas gali priimti sprendimą dėl tinkamiausio gydymo metodo.
Žaizdos ant šuns odos
Žaizdos ant šuns odos dažnai atsiranda dėl kasymosi, įdrėskimo ar infekcijų. Svarbu jas tinkamai prižiūrėti, taip apsaugant nuo bakterijų patekimo.
Kailio spalvos pakitimai: nuo rudavimo iki juodų dėmių
„Raustančio kailio“ terminas reiškia, kad kailio spalva iš bet kokios pasikeičia į rudą. Paprastai šis spalvos kitimas nerimą kelia šunų veisėjams ir parodų dalyviams, ypač baltakailiams. Baltas šuns kailis gali įgauti rausvų, juodų atspalvių ne tik dėl alergijų ar nesubalansuotos mitybos, bet ir dėl nepakankamos kailio priežiūros bei ligų.
Kailio spalvos raida ir pigmentacija
Norint perprasti galimas kailio spalvos pasikeitimo priežastis, būtina suprasti įprastą spalvos raidą. Šunims ir katėms atskiri plaukai užauga per 6-8 savaites; ši fazė vadinama anagenine plaukų augimo faze. Plaukams subrendus, jie pereina į poilsio laikotarpį (telogeno fazę) ir ramybės būsenoj išbūna kelias savaites ar mėnesius, kol iškrenta. Pačią plaukų spalvą nulemia anageninės fazės metu dar folikulų ląstelėse susiformavęs pigmento kiekis ir tipas.
Melanocitai, specializuotos pigmentą gaminančios folikulų ląstelės, išskiria geltonai raudoną feomelaniną arba juodai rudą eumelaniną, anie vėliau nusėda plaukuose. Genetiniai veiksniai nulemia kiekvieno pigmento tipo kiekį, pasiskirstymą plauke, spalvos atskiedimą ar užmaskavimą ir pasiskirstymą įvairiose kūno vietose.
Plaukų spalvą galima pakeisti vienu iš dviejų būdų:
- Sisteminis veiksnys gali sukelti spalvos pasikeitimą, kol plaukai vystosi svogūnėlyje (pvz., pasikeičia pigmentą gaminančios ląstelės). Kadangi tai įvyksta nusėdant pigmentui, tokio tipo spalvos pasikeitimas tęsiasi nuo pat odos paviršiaus iki plauko galiuko, o paveikta plaukų dalis priklauso nuo laiko, kada įtaką padaręs veiksnys pasireiškė. Pavyzdžiui, jei pakeitimas įvyko per 2 savaites, spalvos pasikeitimas bus matomas kaip horizontali spalvų juosta atskiruose plaukuose. Apskritai, tokio tipo kailio spalvos pasikeitimas vystosi savaites ar mėnesius, kol atsiranda arba išnyksta.
- Plauko išorės susidūrimas su kokia nors medžiaga. Tai apima medžiagas, kurias naudoja šuns savininkas, išskiria šuns oda arba šuo pats užlaižo ant plaukų. Galimi ir aplinkos veiksniai kaip ultravioletinių saulės spindulių, aplinkos temperatūros ar drėgmės poveikis. Esant šiam kailio spalvos pasikeitimui, paveikiami tam tikros srities plaukai.
Dažniausios kailio spalvos pokyčių priežastys
- Senėjimas ir saulės spinduliai: Plaukams senstant jų spalva keičiasi natūraliai - tada, pvz., pasiruošę iškritimui juodi plaukai (pirmiausia ties galiuku) nurunda. Tais atvejais, kai ilgi plaukai ilgiau išsilaikė neiškritę, jie gali parausti. Po kailio keitimosi grįžta normali spalva. Be senėjimo, juodų plaukų rudavimą gali sukelti saulės spinduliai.
- Tepamosios medžiagos: Lašai ar šampūnai, kuriuose yra insekticidų, taip pat gali parudinti plaukus. Šis poveikis pastebimas esant bet kokiai natūraliai kailio spalvai, tačiau labiausiai pastebimas baltos ar šviesios spalvos šunims.
- Porfirinas: Dažniausia šunų kailio spalvos pasikeitimo priežastis yra jo nudažymas porfirinu. Porfirinas - medžiaga, randama šunų ašarose ir seilėse. Saulės šviesoje ši medžiaga parausta. Porfirinas - normalus galutinis hemoglobino metabolizmo produktas ir yra atsakingas už kailio nudažymą rausvai, kas matoma, pvz., aplink kai kurių veislių šunų akis. Intensyviai kailį besitvarkantys šunys, ypač mėgstantys laižytis, prikaups porfirinų tam tikrose vietose ir jos bus rudesnės. Kadangi laižymasis gali būti susijęs su alerginėmis reakcijomis ar kitomis dermatologinėmis problemomis, jis gali sukelti kailio parudavimą. Tokiais atvejais bus paveiktas visas plaukų ilgis tam tikrose kūno vietose.
Mitybos įtaka kailio spalvai
Kailio spalvos pakitimus gali lemti tiek alergijos, tiek ligos ar ėdalas. Jei kailis keičia spalvą, pirmiausia verta keisti pašarą. Augintinis gali būti alergiškas dažikliams, esantiems ėdale, grūdams ar gyvūninės kilmės baltymui. Maistinių medžiagų trūkumas ėdale taip pat gali neigiamai paveikti kailio kokybę ir spalvą.
- Vario trūkumas: Ryškus tam tikrų pagrindinių maistinių medžiagų trūkumas gali neigiamai paveikti kailio kokybę ir spalvą. Vario trūkumas racione gali sukelti kailio hipopigmentaciją, kas pasireiškia kaip plaukų žilimas ar paraudimas. Tačiau vario trūkumą lydi kiti požymiai, įskaitant anemiją, odos pažeidimus ir jaunų gyvūnų augimo sutrikimus. Vario trūkumo anemija ilgainiui sukelia rimtesnius susirgimus, o kailis pasidaro šiurkštus.
- Cinko trūkumas: Dėl cinko trūkumo pasikeičia plaukų tekstūra ir spalva - per mažai šios medžiagos gaunantys šunys turi sausą, šiurkštų, išblukusį kailį. Jei racione atsiras pakankamai cinko, šie požymiai išnyks. Nors tai nėra įprasta, būta pranešimų apie natūraliai atsiradusį cinko trūkumą šeriant šunis nebrangiu (ekonominės klasės) sausu ėdalu.
- Aminorūgštys (tirozinas ir fenilalaninas): Mityba veikia pigmentų, iš odos nusėdančių į augančius plaukus, sintezę. Juodos spalvos intensyvumui įtakos turi tokių aminorūgščių kaip fenilalaninas ir tirozinas suvartojimas su maistu. Dėl mažo šių medžiagų kiekio juodų gyvūnų kailis rausvėja, o dideli kiekiai palaiko arba atkuria juodą spalvą. Tirozinas yra tiek eumelanino, tiek feomelanino pirmtakas, o tirozino kiekis plazmoje koreliuoja su plaukuose esančiu pigmentų kiekiu.
- Vitaminų trūkumas: Gyvūno kailis gali prarasti gražią išvaizdą ir dėl A, D vitaminų trūkumo. Natūraliame „Dr.Clauder‘s“ menkių kepenų aliejuje yra šių vitaminų bei omega-3 riebalų rūgščių, kurios užtikrina stiprų imunitetą. Vitaminas A atsakingas už sveikai atrodantį ir blizgų kailį, padeda išvengti slinkimo, o vitaminas D - už stiprią plauko struktūrą ir augimą.
Rekomendacijos dėl ėdalo
Rekomenduojama šerti kuo natūralesniu ėdalu, kad ne tik išvengtumėte alergijų, bet ir gyvūnas gautų reikalingų baltymų. Rekomenduojama daug baltymų turinčią mėsą, arba, jei norite šerti ėdalu su žuvimi, siūloma išmėginti ėdalą su vertingąja silke. Pavyzdžiui, vokiečių gamintojas „Dr.Clauder‘s“ gamina sausą ėdalą su silke ir bulvėmis, subalansuotą ypač jautrų skrandį turinčiam, į alergijas linkusiam keturkojui. „Dr.Clauder‘s Hyposensitive Plus“ pašaras su silke itin tinka jautriems šunims, nes jame yra tik vienos rūšies gyvūninės kilmės baltymas - silkė. Mini veislių šunims „Dr. Clauder‘s“ sukūrė hyposensitive pašarą su antiena ir bulvėmis. Abu šie begrūdžiai, vieno gyvūninės kilmės baltymo pašarai yra draugiški baltą kailį turintiems augintiniams. Mini veislėms puikiai tinka ir prancūzų gamintojo „Pro Nutrition Flatazor“ ėdalas „Pure Life Mini Adult“, kuriame nėra grūdų, o gyvūninės kilmės baltymą sudaro balta žuvis ir antiena - baltymai, tinkantys baltakailiams bei jautrų virškinimą turintiems šunims.
Jei ėdalo pakeitimas nepadėjo, verta keisti ir vandens dubenėlio turinį.
Pėdų priežiūra ir kailio spalva
Pėdutes dengia tvirtas ir grublėtas raginis sluoksnis. Toks yra todėl, kad gyvūnui greitai bėgant, sukantis ar staigiai stabdant būtų geras sukibimas su paviršiumi, ant kurio jis stovi. Jei pėdučių oda suskilinėja, tose vietose linkę kauptis purvo ir dulkių, o tai gali sukelti antrinį bakterinį uždegimą, kuris tikėtina baigsis rimtu gydymu neapsieinant be antibiotikų.
Žiemos laikotarpiu pėdutės tampa jautrios ne tik dėl šalčio faktoriaus, bet ir dėl druskų, skirtų sniegui ledui tirpdyti. Pagalvėlės profilaktiškai gali būti tepamos specialiais balzamais, pėdučių vašku, vazelinu, kurie puikiai apsaugo šunų ir kačių letenėles nuo sniego, ledo, šalčio, purvo ar nelygių paviršių poveikio. Ilgaplaukių gyvūnų letenų kailis turi būti apkirptas tarpupirščių srityje, kad nesikauptų sniego, druskų ir smėlio. Veterinarijos klinikų gydytojai visada rekomenduoja valyti/plauti pėdutes po kiekvieno pasivaikščiojimo lauke, tam puikiai tinka ir šunims skirtos drėgnos servetėlės, su antiseptine medžiaga chlorheksidinu bei alijošiaus ekstraktu arba jautresniems gyvūnams su ramunėlių tirpalu. Venkite žmonėms skirtų drėkinamųjų odos priemonių, nes tai gali sukelti alergines reakcijas ar suminkštinti gyvūno padų odą pernelyg stipriai, o tai keltų didesnę riziką ją sužeisti augintiniui vaikštant, bėgiojant lauke.
Baltakailių šunų priežiūra
Baltas šuns kailis - gražu, bet jį prižiūrėti reikia kasdien, jei norite išvengti dėmių ir nušiurimo. Jei auginate šunį su baltu kailiu, turbūt pastebite, kad dėmių ypač lengvai atsiranda aplink akis ir snukį. Tai dėl gamtinio pigmento porfirino, kuris išsiskiria seilėse ir ašarose. Jis sukuria rausvas dėmes, matomas aplink baltų šunų akis. Po to, kai jūsų augintinis paėda ar išgeria vandens, ant smakro dažnai lieka maisto likučių ar drėgmės. Tai skatina grybelinės floros vystymąsi. Šunys, kurie daug laižo savo kailį, porfiriną „permeta“ ir ant kailio, todėl nulaižytos vietos nusidažo rausvai.
Siekiant išvengti šių problemų, būtina tinkamai prižiūrėti baltą šuns kailį. Valykite šuns akis ir snukį specialiais švaros priemonėmis, kad sumažintumėte porfirino susidarymą ir dėmių atsiradimą. Atkreipkite dėmesį, kad baltas kailis reikalauja ypatingos priežiūros, nes jame lengviau pastebėti nešvarumus ir spalvos pokyčius. Nuolatinė priežiūra ir tinkama higiena padės išlaikyti jūsų šuns kailį sveiką ir švarų. Labai svarbu kailį drėkinti ir šukuoti.
Priežiūros patarimai
- Kasdien valykite nešvarumus nuo kailio drėgnu rankšluosčiu ir šukuokite šunį. Trumpaplaukiams tiks apvalus šepetys nedideliais retais šeriais, ilgaplaukiams - šepetys su tankiais „spygliukais“.
- Šuns prausimas apsaugo jo kailio baltumą ir blizgesį. Maudynėms naudokite balinamąjį šampūną. Baltų šunų savininkams rekomenduojama spalvą ryškinantį šampūną, pavyzdžiui, „Blancheur“ iš „ANJU Beaute“. Šiame šampūne esantis ramunėlių ekstraktas išryškina ir atgaivina baltos spalvos kailio žvilgesį, suintensyvina spalvą.
- Pilkėjantiems ar dėmėtiems kailio lopams pašviesinti naudokite sodos pastą (į miltelius šiek tiek įmaišykite vandens). Užtepkite pastą ant dėmių, palikite keletą minučių, tada nuplaukite kailį. Kitas natūralus būdas bent laikinai pašviesinti dėmes - kukurūzų krakmolas. Pirštais trinkite krakmolą į kailį, kol jis nebebyrės ant grindų. Kukurūzų krakmolas sugeria riebalų perteklių ir paslepia dėmes. Krakmolas ne tik balina kailį, bet ir pašalina prastą kvapą.
- Reguliariai pakirpkite plaukus aplink snukį, akis, pėdas, kad nesusidarytų daugiau dėmių.
- Jei dėmės atsiranda net kone išsyk po maudynių, verta kreiptis į veterinarą. Jis paaiškins, galbūt šunį kamuoja stiprus ašarojimas ar užsikimšę ašarų latakai. Jei šuo neserga, vis tiek akių sritį laikykite kuo sausesnę, nes drėgmė nuo ašarų latakų gali pritraukti bakterijas ir sustiprinti patamsėjimų atsiradimą. Gyvūnų oftalmologai rekomenduoja spręsti ašarojimo problemą į šuns vandenį įpylus maždaug 1/4 arbatinio šaukštelio distiliuoto baltojo acto.
- Papildoma priežiūra baltakailiams keturkojams reikalinga ir vasarą. Jūros vanduo, smėlis ir chloras baseine gali pakenkti jūsų augintinio odai ir kailiui. Jie išdžiovina ir dirgina odą, kenkia kailio grožiui, todėl visada išmaudykite augintinį po žaidimų vandenyje.
Spalvos ir temperamento ryšys
Kintanti kailio spalva - maža, tačiau įspūdinga prijaukinimo ir elgsenos kitimo dalis. Kad kailis ir temperamentas susiję, pastebėta tarp daugelio gyvūnų rūšių - kačių, šunų, lapių, audinių, žiurkių, elnių ir t.t. Pavyzdžiui, šviesios spalvos rudai geltoni danieliai lengviau prijaukinami, negu tie, kurių spalva „laukinio tipo“.
Gyvūno spalva priklauso nuo pigmentus sintetinančių ląstelių - melanocitų - pasiskirstymo, sudėties tipo, detalių dydžio. Pigmentų tipai yra du - eumelaninas ir feomelaninas. Kuo daugiau eumelanino ir kuo jis sodresnis, tuo plaukai tamsesni, kuo eumelanino mažiau, tuo jie šviesesni. Ankstyvos embriogenezės metu melanocitai juda iš nervinio gūbrio, plinta ir įsikuria raginiame epidermio sluoksnyje drauge su plaukų folikulais. Melanocitų viduje esančios melanosomos gamina melaniną - katalizuojant fermentui tirozinazei aminorūgštis tirozinas virsta arba eumelaninu, arba feomelaninu. Kadangi šuns „nuspalvinimo“ procesas prasideda embrionui vystantis, specifinės ląstelės, kurios tampa melanocitais, gaunamos tik iš embriono nervinio gūbrio. Iš esmės tai reiškia, kad pigmento ląstelės gaminamos kartu su tomis pačiomis ląstelėmis, kurios duoda pradžią nervų sistemai. Aišku, tai nėra gryna tiesa, tačiau jei bus trūkumų, susijusių su spalvos genais, taip pat galimi ir nervų sistemos defektai, kadangi abiejų tipų ląstelės gaunamos iš nervinio gūbrio. Tai paaiškina, kodėl tam tikrų atspalvių ar raštų šunys turi psichologinių, neurologinių ir/ar imunologinių problemų ir kodėl baltos skirtingų spalvų katės kartais būna kurčios.
Šunų spalva ir temperamentas
Kai kurie Labradoro retriverių veisėjai teigia, kad juodi ir geltoni labriai protingesni už šokoladinius, kurie aktyviau veisiami parodoms. Jie teigia, jog retai galima pamatyti rudą labradorą, dirbantį aklųjų vedliu. Tuo pačiu pastebėta, kad agresyviausi yra geltoni Labradoro retriveriai, juodieji tokie „tarpiniai“, o taikiausi yra šokoladiniai. Gali būti, kad dauguma ryškių Labradoro retriverių temperamento bruožų atsirado dėl neteisingo veisimo. Šokolado spalva gana nauja, tuo tarpu po tokių knygų ir filmų kaip „Marlis ir aš“ tam tikros spalvos šunys gali tapti populiaresni, o su tuo seka ir daugyklų „išvešėjimas“ bei šį reiškinį lydinčios šunų psichikos, sveikatos ir išvaizdos problemos.
Manoma, kad juodi ir balti pudeliai dažniausiai stabilūs, draugiški ir ištikimi. Sidabrinės ir mėlynos spalvos pudeliai labiau linkę į santūrumą ir ištikimybę, jie geri sarginiai šunys ir puikiai tinka paklusnumo ar vikrumo varžyboms, lauko pratyboms. Abrikosiniai, kreminiai ir rudi yra labai mylintys ir ištikimi, taip pat bailoki, tad jiems reikia daugiau socializacijos. Rusvi pudeliai - tikri klounai ir visą laiką nori dėmesio. Tačiau tai tik augintojų pastabos, jokio rimtesnio tyrimo šiuo klausimu kaip ir nebuvo daryta.
Tam tikri temperamento skirtumai gali atsirasti tada, kai šunys kryžminami dėl vieno bruožo (šiuo atveju spalvos). Pvz., specifinė spalva gali būti susijusi su pernelyg artimų giminaičių kryžminimu, o tai gali su savimi „nešti“ atitinkamas savybes, kurios kitais atvejais būtų nustelbtos. Taip pat tam tikrus bruožus lemia šunų veisimas pagal linijas - taip atrenkamos pageidaujamos savybės.
Kai kurių anglų kokerspanielių augintojų nuomone, auksaspalviai šunys pasižymi nervingu charakteriu, tuo tarpu mėlynai kerši, priešingai, yra žymiai geresnio būdo ir pakantesni. Naujausių tyrimų duomenimis, aukso ir rudos spalvos kokerspanieliai pasižymi agresyviausiu elgesiu. Antri pagal agresyvumą šioje veislėje - juodi šunys, o balti su dėmėmis daug malonesni. Dėl tokių kokerspanielių spalvų „pasisikristymų“ yra dvi teorijos - viena kaltina daugyklas, kita teigia, kad spalva gali genetiškai sietis su vadinamuoju „šunų įniršiu“.