H. Fordas, gimęs 1863 m. Detroito apylinkėse, emigrantų iš Airijos šeimoje, anksti susidomėjo mechanika. Nors jo tėvas ūkininkas netikėjo sūnaus pašaukimu ir spaudė jį sekti savo pėdomis, H. Fordas jau trylikos metų amžiaus savarankiškai sutaisė laikrodį. Sulaukęs 17-kos, jis metė mokyklą ir įsidarbino pameistriu vienoje Detroito įmonių.
H. Fordo vizija ir pirmieji žingsniai automobilių pramonėje
Eilinio inžinieriaus pareigos H. Fordo nedomino, nes jis svajojo apie pasaulį pakeisiančius funkcionalius ir patikimus variklius bei užgimstančią perspektyvios transporto priemonės - automobilio - erą. Varganoje Baglio gatvėje išsinuomojęs pašiūrę, laisvalaikiu ir net naktimis jis konstravo pirmąją savo 4 arklio galių benzinu varomą brikelę, kuri visuomenei buvo pristatyta 1893 m.
Benzininės brikėlės debiutas ir visuomenės reakcija
Benzininė brikelė buvo pirmasis, ilgą laiką net vienintelis automobilis Detroite. Ji tarškėjo ir gąsdino arklius, todėl ją visi sutiko nepalankiai. Be to, brikelė užtverdavo kelią: „Mat jei sustodavau kur nors mieste, aplink iškart susirinkdavo minia, man dar nespėjus įjungti variklio. Jei palikdavau nors minutėlei, koks nors smalsuolis visada mėgindavo ja pasivėžinti.“ Galiausiai H. Fordas vežiojosi grandinę ir prikabindavo brikelę prie lempos stulpo, kai tik reikėdavo palikti. Tuo metu kilo bėdų ir su policija, nors, H. Fordo teigimu, greičio ribojimų dar nebuvo. Iš mero gavęs specialų vairuotojo pažymėjimą, jis didžiavosi būdamas vienintelis teisėtas vairuotojas Amerikoje.
Pirmasis pardavimas ir tolesni eksperimentai
Šia mašina nuo 1895 iki 1896 metų H. Fordas nuvažiavo apie tūkstantį mylių (1 600 km) ir už 200 dolerių ją pardavė Charlesui Ainsley’iui iš Detroito. Tai buvo pirmas jo sandoris. „Surinkau automobilį norėdamas ne parduoti, o tik eksperimentuoti. Ketinau kurti kitą automobilį, o Ainsley norėjo nusipirkti senąjį. Pinigų man reikėjo, tad dėl kainos sutarėme greitai.“ H. Fordas visai neplanavo automobilių gaminti mažomis partijomis, ketino imtis didelės gamybos, tačiau dar prieš tai turėjo sugalvoti, ką konkrečiai gaminti, nes „skubos darbas juk eina šuniui ant uodegos“.
Antrą automobilį H. Fordas pradėjo 1896 metais; jis buvo beveik toks pat kaip pirmasis, tik kiek lengvesnis. Turėjo irgi juostinę pavarą, kurios idėjos H. Fordas atsisakė tik daug vėliau. „Juostos funkcionavo gerai, išskyrus karštą dieną. Štai kodėl vėliau pritaikiau krumplinę pavarą. Iš to automobilio daug ko išmokau.“
Tarptautinė konkurencija ir inovacijos
Tuo metu ir kiti kūrė automobilius JAV ir užsienyje. 1895-aisiais H. Fordas išgirdo, kad parduotuvėje „Macy’s“ Niujorke eksponuojamas Benzo automobilis iš Vokietijos. Nuvykęs pasižiūrėti, jis pasirodė nevertas dėmesio. „Jis taip pat turėjo juostinę pavarą, tik buvo daug sunkesnis už manąjį. Aš siekiau lengvumo; užsienio gamintojai, regis, nenutuokė, ką duotų mažas svoris.“ H. Fordo namų dirbtuvėse stovintys trys automobiliai metų metus važinėjosi Detroite. Savo pirmąjį automobilį jis vis dar turi - po kelerių metų perpirko iš žmogaus, kuriam jį pardavė ponas Ainsley, ir sumokėjo už jį šimtą dolerių.
Karjera elektros bendrovėje ir pasitraukimas
Visą šį laiką H. Fordas dirbo elektros bendrovėje ir pamažu pakilo iki vyriausiojo inžinieriaus, gaudamas 125 dolerių algą per mėnesį. Tačiau eksperimentai su benzininiu varikliu bendrovės prezidentui nepatiko, kaip ir jo tėvui pirmieji H. Fordo polinkiai į mechaniką. „Darbdavys eksperimentams apskritai neprieštaravo, tik nesutiko dėl eksperimentų su benzininiu varikliu. Vis dar girdžiu jį sakant: „Elektra, taip, tai daug žadantis dalykas. Benzinas - ne.“
H. Fordas teigė, kad skepticizmui buvo užtektinai priežasčių, nes turbūt niekas nenutuokė apie vidaus degimo variklio ateitį, o tuo metu buvo ant didžiulės elektros plėtros slenksčio. „Nemačiau reikalo eksperimentuoti su elektra. Automobilis bėgiais negali važiuoti, net jei tramvajaus laidai būtų pigesni; nebuvo sukurta ir tinkamo svorio baterijų. Elektrinis automobilis būtų riboto naudojimo, jam reikėtų daugybės judančių mechaninių detalių, palyginti su išskiriama jėga.“ H. Fordas pabrėžė, kad nenuvertina elektros, tačiau ji skirta vienam reikalui, o vidaus degimo variklis - kitam, ir vienas kito pakeisti jie negali.
H. Fordas išsaugojo generatorių, kurį pačioje pradžioje prižiūrėjo Detroito Edisono bendrovėje. Kai įkūrė gamyklą Kanadoje, nusipirko jį iš biurų pastato, kuriam jį pardavė elektros bendrovė, šiek tiek patobulino, ir kelerius metus jis puikiai tarnavo Kanados gamykloje. Plečiantis verslui ir pastačius naują jėgainę, senąjį variklį H. Fordas perkėlė į savo muziejų Dirborne, kur saugoma daugybė jo mechaninių lobių.
Edisono bendrovė pasiūlė H. Fordui vadovauti įmonei, jeigu jis atsisakys benzininio variklio ir atsidės kokiam nors išties naudingam reikalui. „Turėjau rinktis arba darbą, arba automobilius. Pasirinkau automobilius, tiksliau, mečiau darbą, nes kito pasirinkimo nemačiau. Nutuokiau, kad automobilio laukia sėkmė.“ Iš darbo H. Fordas išėjo 1899 metų rugpjūčio 15 dieną ir pasinėrė į automobilių verslą.
„Ford Motor Company“ įkūrimas ir verslo filosofija
Tai buvo nelengvas žingsnis, nes H. Fordas neturėjo asmeninių santaupų, viską išleisdamas eksperimentams. Tačiau žmona sutiko, kad automobilio sumanymo atsisakyti negalima - „viskas arba nieko“. Automobilių paklausos nebuvo - taip visada būna pasirodžius naujam daiktui. Į juos buvo žvelgiama panašiai kaip ir į neseniai atsiradusius lėktuvus. Iš pradžių bearklė karieta buvo laikoma tik keistenybe, ir daugybė visažinių išsamiai aiškino, kad ji būsianti niekas kitas, tik žaisliukas. Piniguočiai neįžvelgė čia net menkiausios komercinės galimybės.
Ankstyvosios problemos ir lenktynės
H. Fordas teigė, kad neįsivaizduoja, kodėl visos transporto priemonės sutinkamos taip priešiškai: „Net ir dabar yra tokių, kurie purto galvas automobilį vadindami prabangos dalyku ir nenoriai pripažįsta, kad iš motorinio sunkvežimio gali būti naudos.“ Tačiau pačioje pradžioje beveik niekas nemanė, jog automobilis kada nors užims didelę pramonės dalį. Tik patys didžiausi optimistai įtarė, kad jis plėtosis panašiai kaip dviratis. Kai paaiškėjo, kad automobiliu išties galima važiuoti ir keli gamintojai ėmė juos pardavinėti, iškart kilo klausimas, kuris jų važiuoja greičiausiai. Lenktynės buvo neįprasta, bet natūrali raida. Jos H. Fordo niekada netraukė, tačiau žmonės manė, kad automobilis gali būti ne naudingas daiktas, o tik greitas žaisliukas, todėl vėliau buvo priversti lenktyniauti. Tačiau šis polinkis į lenktynes pakenkė pramonei, nes gamintojų dėmesys buvo nukreiptas į greičio siekimą, o ne į automobilių kokybę. Tai pritraukė spekuliantų.
Detroito automobilių bendrovės patirtis
Netrukus po to, kai H. Fordas išėjo iš elektros bendrovės, grupelė spekuliantų, pasinaudojusi jo sukurtu automobiliu, įkūrė Detroito automobilių bendrovę. Joje H. Fordas dirbo vyriausiuoju inžinieriumi ir turėjo šiek tiek akcijų. Trejus metus jie gamino automobilius, daugiau ar mažiau grindžiamus pirmojo H. Fordo automobilio modeliu. Jų pardavė nedaug; H. Fordas neturėjo jokio palaikymo, kai norėjo gaminti geresnes mašinas ir pritraukti daugiau pirkėjų. „Spekuliantų galvose sukosi tik viena idėja - gaminti pagal užsakymą ir už kiekvieną automobilį nuplėšti kuo daugiau pinigų. Pagrindinis siekis, regis, buvo pinigai.“ Inžinieriaus pareigos H. Fordui nesuteikė didelės valdžios, tad jis suprato, jog naujoji bendrovė yra ne priemonė idėjoms įgyvendinti, o paprasčiausia pinigų darymo įmonė, kuri net daug pinigų neuždirba. 1902 m. kovą H. Fordas išėjo iš darbo ir pasiryžo daugiau niekada nedirbti pagal užsakymus. Detroito automobilių bendrovė virto įmone „Cadillac“ ir pateko į vėliau pasirodžiusio Lelando rankas.
Tolesni eksperimentai ir verslo vizijos formavimas
Parko aikštės 81-ajame name H. Fordas išsinuomojo dirbtuves - vienaukštę plytinę pašiūrę, kad galėtų toliau eksperimentuoti ir išsiaiškintų, kas iš tiesų yra verslas. „Buvau tikras, jog viskas turi vykti kitaip nei pirmojoje mano bendrovėje.“ Tie metai nuo 1902-ųjų iki tada, kai susikūrė „Ford Motor Company“, buvo kupini tyrinėjimų. Savo mažose plytinėse dirbtuvėse, kurias sudarė vos viena patalpa, H. Fordas toliau kūrė keturių cilindrų variklį, be to, stengėsi išsiaiškinti, kas iš tiesų yra verslas - ar tai tik savanaudiškos peštynės dėl pinigų, kaip parodė ankstesnė jo patirtis. Nuo pirmojo automobilio iki dabartinės bendrovės įkūrimo H. Fordas pagamino apie dvidešimt penkis automobilius, iš jų devyniolika ar dvidešimt buvo surinkti Detroito automobilių bendrovėje.
Lenktynės kaip reklama
Automobilis iš pradinės stadijos, kur pakako tik to, kad važiuoja, perėjo į kitą lygmenį, kur svarbus ir greitis. Alexanderis Wintonas iš Klivlando, „Winton Cars“ įkūrėjas, šalies automobilių lenktynių čempionas, buvo pasirengęs susiremti su visais varžovais. H. Fordas sukūrė uždarą dviejų cilindrų variklį, daug kompaktiškesnį nei naudoti anksčiau, įtaisė važiuoklę, išmėgino greitį ir susitarė lenktyniauti su Wintonu. Susitikęs su juo Detroite, „Grosse Point“ trasoje, H. Fordas jį nugalėjo. Tai buvo jo pirmosios lenktynės, jos tapo reklama, kuri pritraukė žmonių dėmesį. Visuomenei automobiliai rūpėjo tik tada, jeigu greitai važiavo ir lenkė kitus lenktyninius automobilius. Ambicijos sukurti greičiausią automobilį pasaulyje pastūmėjo H. Fordą prie keturių cilindrų variklio.
Henry Fordo verslo principai
H. Fordas visą gyvenimą laikėsi principo, kad verslas turi būti sąžiningas, o nuoširdus rūpestis darbuotojais - viena pagrindinių sėkmės formulių. Jis teigė, kad paslaugos visuomenei yra svarbiau nei pelnas, o teikiant kokybiškas paslaugas, pelno atsiranda savaime. „Jei žmogus užsidirbo duonos, jis turi teisę į tą duoną“, - rašė H. Fordas. Knygoje nagrinėjami verslo organizavimo, atsakingo požiūrio į produkto kokybę, darbuotojams priimtinų darbo sąlygų sukūrimo klausimai, todėl ji gali būti pelnytai vadinama modernaus požiūrio į verslą vadovėliu.
Kritika to meto verslo praktikai
Labiausiai H. Fordą stebino, kaip tada buvo tvarkomas verslas: pelnui jis skyrė daug dėmesio, o paslaugoms - mažai. „Man atrodė, kad taip apverčiamas natūralus procesas, nes pinigai turi būti mokami už padarytą darbą, o ne iš anksto.“ Antra, versle tvyrojo visuotinis abejingumas geresniems gamybos metodams, jei tik viskas vyko sklandžiai ir teikė pinigus. Kitaip tariant, daiktas buvo gaminamas ne su mintimi, kaip puikiai galėtų tarnauti žmonėms, o vien tik dėl to, kad uždirbtum kuo daugiau pinigų. „Ar klientas liks patenkintas, niekam nerūpėjo. Parduoti - to ir pakako.“
Nepatenkintas klientas buvo laikomas ne žmogumi, kurio pasitikėjimas pakirstas, o įkyruoliu arba papildomų pinigų šaltiniu, nes reikėjo taisyti darbą, kuris iš pat pradžių turėjo būti padarytas gerai. Pavyzdžiui, nebuvo rūpinamasi, kas nutiks parduotam automobiliui. Niekam nerūpėjo, kiek benzino sunaudoja vienai myliai nuvažiuoti, kaip jį reikia prižiūrėti. O jei sugesdavo ir reikėjo keisti detales, tai tik savininko rūpestis. Buvo įprasta pardavinėti detales kuo brangiau, mat manyta, jei jau žmogus nusipirko automobilį, jis turės pirkti detalę ir už ją sumokėti. „Automobilių pramonė nebuvo grindžiama, kaip pasakyčiau, sąžiningumu, ką jau kalbėti apie mokslinį pagrindą, žvelgiant gamyklininko žvilgsniu, tačiau ji buvo ne blogesnė nei kitų rūšių verslas.“
Finansininkų dominavimas ir H. Fordo požiūris
H. Fordas prisiminė, kad tuo laikotarpiu buvo steigiama ir finansuojama daugybė korporacijų. Finansininkai, kurie anksčiau užsiėmė geležinkeliais, pasinėrė į pramonę. H. Fordo požiūris ir tada, ir dabar tebėra toks pat: „jei žmogus gerai atlieka savo darbą, kaina, pelnas ir visi kiti finansiniai reikalai susitvarko savaime.“ Jis taip pat manė, kad verslą reikia pradėti nuo mažų apimčių ir plėsti iš gauto uždarbio. „Jei uždarbio nėra, savininkas turi suprasti, kad švaisto laiką ir tam verslui netinka.“
H. Fordui niekada nereikėjo atsisakyti šių idėjų, bet pastebėjo paplitusią nuomonę, jog ši paprasta formulė - dirbk gerai ir už tai gauk uždarbį - šiuolaikiniam verslui yra per lėta. Tuo metu buvo siekiama pradėti verslą turint kuo didesnį kapitalą, tada parduoti kuo daugiau akcijų ir obligacijų. Likę pinigai, padengus visas jų pardavimo išlaidas, atsiskaičius su akcininkais, sumokėjus mokesčius ir visa kita, nenoromis būdavo panaudojami verslui steigti. „Geras verslas, to meto supratimu, buvo ne gerai atliktas darbas ir už jį gautas tinkamas uždarbis. Geras verslas buvo tas, kuris suteikdavo galimybių parduoti kuo daugiau ir brangiau akcijų bei obligacijų. Tai ir terūpėjo, o ne darbas.“ H. Fordas negalėjo suprasti, kaip naujoje arba net senoje įmonėje galima tikėtis, kad produktas uždirbs palūkanų, ką jau kalbėti apie tai, kaip parduoti jį priimtina kaina.
H. Fordo požiūris į politines sistemas
Autorius nesibaido ir platesnių pamąstymų ne tik buitinio, bet ir valstybinio lygmens temomis. Rusijoje užgimusį bolševizmą H. Fordas jau tada, XX a. pirmojoje pusėje, vadino niekada efektyviai neveiksiančia, todėl anksčiau ar vėliau žlugsiančia, nenatūralia ir amoralia, visišku neišmanymu paremta sistema. H. Fordo knyga yra labai aktuali ir mūsų dienomis, nes joje naudingos informacijos ras ir verslininkas, ir istorijos mėgėjas, ir smalsus skaitytojas. H. Fordas - žmogus, pakeitęs JAV verslo istoriją savo triūsu ir tuo, kad tikėjo užsibrėžtu tikslu.