Šiame straipsnyje analizuojama žiaurios bausmės ir sąžinės samprata, remiantis teisinėmis bylomis ir filosofiniais apmąstymais apie sąžinę, jos prigimtį bei vaidmenį žmogaus gyvenime.
Teisinė bausmė už žiaurų nusikaltimą
Šiauliečiams, kurie surengė kraupią egzekuciją, teismas skyrė griežtas bausmes. Arvydui Ostapkovičiui (27 m.), Karoliui Ramanauskui (26 m.), Simonui Marketovui (27 m.) ir Aurimui Petravičiui (24 m.) buvo skirta 5 metų įkalinimo bausmė. Nukentėjusiajam ir jo namiškiams priteista per 214 tūkstančių litų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Penktas teisiamasis, Mantautas Šimkus (29 m.), buvo nuteistas 1 metams kalėti už viešosios tvarkos nepaisymą, nes mušė kitą nukentėjusįjį. Šis šiaulietis į teismo salę buvo atvesdintas surakintas, nes jau buvo nuteistas už smurtinį nusikaltimą.
Banditas pasislėpė užsienyje ir žiaurios dramos aplinkybės
Tarp teisiamųjų nebuvo radviliškiečio Simo Krenciaus (26 m.). Šis vaikinas, įtariamas ir plėšimu, po nusikaltimo pabėgo iš Lietuvos, todėl jam paskelbta tarptautinė paieška. Būtent dėl S. Krenciaus ir užvirė kruvina drama, per kurią buvo sužaloti niekuo dėti šiauliečiai.
Popiet S. Krencius paskambino savo bičiuliui A. Ostapkovičiui ir pasiguodė buvęs užpultas Rėkyvoje, todėl paprašė skubėti į pagalbą. Radviliškietis tikino, kad per konfliktą jo mašinai buvo išdaužyti langai, atimta auksinė grandinėlė ir 2000 litų.
Gauja nekaltųjų neieškojo ir pasekmės
Su atskubėjusiais bičiuliais skriaudiko ieškoti pradėjęs S. Krencius atpažino užpuoliko mašiną, tačiau prie parduotuvės buvo ne vienas asmuo, o jaunuolių grupė. Banditai nesiaiškino, kas mušė ir apiplėšė S. Krencių - ėmė talžyti visus iš eilės. Labiausiai kliuvo Šiaulių universitete studijuojančiam Artūrui P., kurį parkritusį užpuolikai spardė į galvą.
Teisiamieji bandė įtikinėti, kad šį šiaulietį mušė tik S. Krencius, bet liudytojų parodymai paneigė šią versiją. Nustatyta, kad jo nemušė tik M. Šimkus, nes jis nusivijo ir užpuolė kitą vaikiną.
A. Ostapkovičius buvo sučiuptas besislapstantis užsienyje. Nuo bausmės pasprukti bandžiusį banditą pareigūnai rado Olandijoje, todėl nuteistajam teks atlyginti ir ekstradicijos išlaidas - beveik 6000 litų.
Per egzekuciją nukentėjęs Artūras P. pamažu bando grįžti į gyvenimą. Užsienyje gydomas vaikinas yra pripažintas neįgaliuoju, jis tik dabar pradėjo iš naujo mokytis kalbėti ir vaikščioti. Visas aplinkybes ištyręs Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad Artūras P. buvo nekalta auka.
Teisingumo sistema | Nuosprendis | HBO
Sąžinės filosofinės sampratos
Sąžinės tema yra giliai filosofinė ir egzistencinė, atverianti žmogiškųjų prasmių gelmę.
Sąžinė literatūroje ir gyvenime
Regimantas Tamošaitis teigia, kad tikra literatūra neleidžia miegoti, ji kreipiasi tiesiai į mūsų egzistencijos esmę - į mūsų sąmonę, aukštuosius jausmus, taip pat ir į sąžinę. Sąžinė yra kaip veidrodis: ji parodo žmogui pasaulį, o tame pasaulyje žmogus pamato save.
Sąžinės etimologija slepia ir epistemologinius, ir etinius prasmės pagrindus. Sąžinė - tai savižina, savosios buvimo tiesos žinojimas. Sąžinės nebuvimas yra lyg savasties užmarštis ir mirtis. Neturėdami sąžinės jausmo, prarandame savižiną - iškreiptai suvokiame savo ir pasaulio santykius. Savęs žinojimą formuojame pažindami kitus, bendraudami su kitais. Uždara savimonė - tai ir deformuota sąžinė, kuri reiškia puikybę. Tada žmogus gyvena ne su pasauliu, bet naudojasi pasauliu savo tikslams tenkinti.
Iškreiptos sąžinės vardas yra puikybė, jos veiksmas - nusikaltimas, o pasaulio realybės atsakas - bausmė. Tai amžina tema tikrajai literatūrai, kur didieji rašytojai pasakoja apie nusikaltimą ir bausmę, apie egzistencinę problemą ir jos išsprendimą. Esminis literatūros rūpestis - žmogaus dvasinis prabudimas. Stiprus menininkas yra tas, kuris turi drąsos būti asmenybe, yra atviras savo paties problemoms, jomis nespekuliuoja ir nesipuikuoja. Geras menininkas - nuoširdumo, aistros ir talento jungtis.
Sąžinės apibrėžimo sunkumai ir jos prigimtis
Vytautas Rubavičius teigia, kad sąžinės apibrėžimai etikos vadovėliuose dažniausiai yra juokingi, nes tai toks mumyse esantis aiškus dalykas, kuris nesileidžia apibrėžiamas dėl savaiminio aiškumo. Jam sąvoką suvokti padeda pati kalba: sąžinė - tai są- ir žinia. Tai visiems būdinga žinia, susijusi su sąmone, sąmonės gilioji žinia, kuri visą laiką kažką praneša ir sieja mus su kitais žmonėmis. Žmogui būdinga būti su kitu ar kitais - tai sambūvis. Sąžinė - būtiškojo teisumo ir teisingumo balsas, pasveriantis mūsų veiksmus ir poelgius, arba dieviškojo teisumo balsas.
Visos teisinės normos taip pat kyla iš visiems bendros teisingumo pajautos. Visuomenės įstatymus palaiko labai neapibrėžta pajauta, o įstatymų taikymą - teisėjų sąžinė, kuri į jokias juridines normas neįspraudžiama. Sąžinės galia nukreipta į visiems bendrą dalyką: gerumo ir blogumo skirtį. Sąžinė nuolat palaiko šios skirties suvokimą ir yra susijusi su tikėjimu, neleidžia mums pereiti tam tikrų ribų, nes savo veiksmuose visą laiką matome kito šešėlį. Sąžinė yra pačios egzistencijos - teisios ir teisingos egzistencijos - balsas, kuris bendras visiems žmonėms ir mus visus sieja.
Nors kai kurie filosofai sako, kad sąžinė yra mums įdiegtas socialinės kontrolės mechanizmas, stebėdami visuomenės gyvenimą matome, kad sąžinė dažniausiai kertasi su visuomenei priimtinomis žaidimo taisyklėmis. Pavyzdžiui, turtas kaip vertybė dažnai prieštarauja sąžinei, liepiančiai jo nekaupti, nebūti gobšiam. Šis skriaudos kitiems veiksmas priverčia veikti ir sąžinę, ją tarsi prabudina.
Sąžinė kaip Dievo balsas ir moralinės atsakomybės jausmas
Julius Sasnauskas sąžinę apibrėžia kaip visur glūdintį Dievo balsą. Jis pažymi, kad sąžinė gali būti įvairi: pakaltinama nežinanti, nepakaltinama nežinanti, mieganti, prabudusi, laisva ir visokia kitokia. Kiekvienas ją jaučiame skirtingai, ji skiriasi ir istorinėje perspektyvoje. J. Sasnauskui sąžinė pirmiausia yra Kūrėjo balsas kūrinyje, mūsų galimybė tą balsą išgirsti ir jam paklusti arba pasipriešinti. Sąžinės jausmo pradžia, anot jo, susijusi su išvarymo iš rojaus motyvu, kai Adomas ir Ieva pasijunta nuogi ir susigėsta.
Oksfordo žodynas apie sąžinę rašo, kad tai angliškas viduramžių kilmės žodis "conscience" („asmens moralinis teisumo ar neteisumo jausmas“), kilęs iš lotynų kalbos žodžio "conscientia" (lot. con- - su, scire - žinoti). Taigi, tai moralinė savižina, patiriama per būtinąją sąsają su kitu. S. Ožegovo rusų kalbos aiškinamajame žodyne sąžinė apibrėžiama kaip moralinės atsakomybės už savo elgesį prieš kitus žmones ir visuomenę jausmas. Rusiškas žodis "sovest'" (совесть) taip pat susijęs su žinojimu, kuris mus riša su kitais žmonėmis. Kol nežinai, kas vyksta pasaulyje, gali ramiai mėgautis gėrybėmis, bet kai žinai, sąžinė neleidžia ramiai gyventi. Sąžinė susijusi ir su pareiga: ją reikia ugdyti, brandinti, bet kartais ji prabunda ir netikėtai.
Sąžinės jausmą sunku suabsoliutinti ir aiškiai apibrėžti - jis keičiasi, kaip ir žmogaus noras teisingai gyventi. Ji susijusi su gyvenimo prasmės klausimu, o jos esmė - žmogaus ryšys su kitu žmogumi. Sąžinė atremta į didžiuosius gėrio ir blogio klausimus, į amžinybės idėją. Religija gali padėti stiprinti sąžinės jausmą, suteikti jam formą, pagrįsti vertybėmis, tačiau sąžinė yra kažkas daugiau, subtiliau ir jautriau nei tik religinių vertybių ar įsitikinimų sistema. Tai ypatingas pasaulio matymas, žmonių, savęs vertinimas ir iš to kylantys moraliniai uždaviniai.
Garbės ir sąžinės evoliucija
R. Tamošaitis išskiria garbės jausmą kaip dar vieną individų santykius reguliuojantį mechanizmą, kuris, anot jo, yra archajiškas ir nykstantis visuomeninis instinktas, ypač svarbus primityvioms kultūroms ir subkultūroms (tradiciniam kaimui, gangsteriams, kariškiams), kurios neišaugo iki sąžinės jausmo. Garbės jausmas - ne vien laukinių privalumas, tai ir klasikinė vertybė, kurios namai - didieji epai. Šiandien žmogus yra daug lankstesnis, todėl dažniausiai neturi principų ir mažiausiai galvoja apie garbę.
Sąžinė atsirado vėliau, bet yra patvaresnė. Tai moralinių mechanizmų evoliucija: garbės jausmas nueina į istoriją, o su sąžinės jausmu auga naujas žmogus. Sąžinė gali būti personalistinės savimonės iškilimas, ypatinga vakarietiškosios asmens tapatybės forma. Sąžinė yra imanentiškas gyvybės savireguliavimo mechanizmas.
Rasa Vėbraitė-Juškevičienė teigia, kad būdingiausias sąžinės apibrėžimas: sąžinė yra dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas. Tačiau kas šiandien žino, ką reiškia dorovinis? Jos nestebina tai, kad net labiausiai puolusiame, amoraliame žmoguje kažkas labai aiškiai žino, kas yra sąžininga ir teisinga. Tikriausiai artimiausias sąžinei yra žodis "teisinga".
Sąžinė kaip vidinis teisėjas
R. Tamošaitis sąžinę laiko neklystančiu balsu ir vidiniu teisėju. Kiekvienas žmogus jaučia, be jokių gudravimų suvokia, kokie jo veiksmai yra geri. Sąžinė yra asmeniškiausias ir giliausias jausmas, todėl viešas kalbėjimas apie sąžinę gali atsiduoti veidmainyste. Apie šventus dalykus ir slėpinius dažniausiai tylima, jie padaromi tik veiksmais, o ne žodžiais. Apie sąžinę galima klausti tik retoriškai: ar turi sąžinę? Bet girtis, kad turi sąžinę, yra lyg moralinis tabu, tai jau puikybė.