Žodis „autas“ lietuvių kalboje turi kelias reikšmes, priklausomai nuo konteksto. Jis gali reikšti tiek audinio gabalą kojoms apvynioti, tiek automobilį ar autobusą, o sporto kontekste vartotas ir kaip pasenęs terminas, reiškiantis autobusą.
Autas kaip audeklo gabalas kojoms apvynioti
„Autas“ (sm. 2) pirmiausia apibrėžiamas kaip audeklo gabalas, skirtas kojoms apvynioti. Jis buvo naudojamas vietoje kojinių, ypač šaltuoju metų laiku, siekiant apsaugoti pėdas nuo šalčio. Seniau be vilnonio auto buvo sunku ištverti dideliame šaltyje, o šaltis per autus galėjo įgnybti kojas.
Šiandien kojos būdavo apaujamos su autais į nagines. Žemaičiai išnaudojo visus sijonus ir audeklus autams. Yra ir posakis: „Neperšokęs per upelį, nedžiovink autelių“.
Autas kaip skuduras ar skarmalas
Antra reikšmė (sm. 2) - skuduras, skarmalas. Pavyzdžiui, galva aprišama šlapiu autu, druska imama į autelį. Verkiant, nosinė galėjo tapti šlapia ir būti vadinama auteliu. Taip pat, palikimo menkniekiai galėjo būti vadinami "autužiais", kol geresni daiktai atitekdavo kitiems paveldėtojams.
Frazės su žodžiu „autas“
- Autus padžiauti (menk.) - mirti. Pvz.: „Tris nedėlias pasirgo ir šiandien autus padžiovė.“
- Autų skalbti eiti - nešdintis nieko negavus. Pvz.: „Tegul jis eina autų skalbti.“
- Šunims autus skalbti nueiti - niekais virsti. Pvz.: „Norėjo žmogum išleisti, o jis nuėjo šunims autų skalbti.“
- Į autą suminti - visai paniekinti. Pvz.: „Aną sumynė į autą.“
Autai kareivystėje ir jų istorija
Dar visai neseniai daug kareivių nenešiojo kojinių, o savo pėdas vyniodavo į paprastus audinio gabalus, vadinamus autais. Iš pirmo žvilgsnio jie neatrodo tokie praktiški kaip įprastos kojinės, todėl greičiausiai dėl to jų ir buvo atsisakyta.
Autai buvo naudojami šimtus metų, aprašyti 18 ir 19 amžių karybos vadovėliuose, tačiau ir tada nebuvo naujiena. Jų naudojimas senovėje yra suprantamas, nes praktiškų kojinių kariams tiesiog nebuvo. Tačiau Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir kai kurių kitų šalių kariai autais pėdas vyniojo ir 21 amžiuje.
Auto aprašymas ir vyniojimo taisyklės
Autas - tai įprastai kvadratinis, stačiakampis ar, rečiau, trikampis audinio gabalas. Jo dydis priklauso nuo skirtingų šalių uniformos tradicijų ir tinkamo audinio prieinamumo, bet įprastai auto kraštinės ilgis siekia 40-80 cm. Žiemą dažnai naudojama flanelė, vasarą - medvilnė.
Nuoga pėda autu vyniojama pagal tam tikrą schemą, kad nesusidarytų odą nutrinti galinčių raukšlių. Dėl tos pačios priežasties 1869-ųjų Prūsijos karinės higienos vadovėlyje buvo rašoma, kad autams parinktas audinys negali turėti siūlių. Tiesa, ten taip pat rašoma, kad kojinės yra geresnis pasirinkimas.
Kodėl kariai nešiojo autus, o ne kojines?
Visų pirma, dėl kainos. Kojines žmonės nešiojo dar prieš mūsų erą, tačiau plačiau jos pradėjo plisti tik 16-17 amžiuje. Prie to prisidėjo mezgimo mašinos išradimas 1589 metais, nors kojinės iki 19 amžiaus pradžios buvo masiškai mezgamos rankomis ir buvo labai brangios.
Kojinė - tai maišelis, į kurį kišama pėda. Ji negali turėti ilgų siūlių, kurios nutrintų odą, todėl tokio trimačio audinio gamybos procesas yra sudėtingas. Be to, anksčiau kojinės dažnai buvo gaminamos iš brangių audinių, tokių kaip šilkas. Dauguma žmonių nešiojo autus, todėl nieko keisto, kad juos naudojo ir kariai. Tiesa, Europos karininkai, kurie dažnai buvo kilmingų šeimų atstovai, kartais nešiodavo kojines.
Autų privalumai
- Greita gamyba: Autai gali būti pagaminti labai greitai ir beveik iš bet kokio audinio. Suplyšusi paklodė ar marškiniai greitai tampa autais.
- Ilgaamžiškumas: Autai yra ilgaamžiškesni, nes bet kokią prasitrynusią skylę galima uždengti pervyniojant pėdą.
- Apsauga: Teisingai, standžiai apvyniota pėda yra geriau apsaugota nei apvilkta kojine.
- Stabilumas: Autai taip lengvai nenuslysta bėgant ar žygiuojant didelius atstumus.
- Pritaikomumas: Sovietų/rusų kariai sakydavo, kad autai padeda ir tada, kai kareiviški batai yra šiek tiek per dideli.
- Greitas džiūvimas: Kadangi autas yra tik paprastas audinio gabalas, jis džiūsta greičiau nei kojinė.
Autų trūkumai
Žinoma, be jokios abejonės autai turi ir rimtų trūkumų:
- Trinimas ir žala: Apvynioti per laisvai jie gali trinti ir žaloti pėdas.
- Kraujo cirkuliacija: Apvynioti neteisingai jie gali kenkti kraujo cirkuliacijai.
- Sudėtingumas: Kojines naudoti yra žymiai paprasčiau.
Šiais laikais, kai turime modernius audinius (įskaitant 1938 metais išrastą nailoną) ir greitą gamybos įrangą, kojinės yra visai pigios.
Autų atsisakymas ir regioninė specifika
Rytų Vokietijoje autai naudoti iki 1968 metų, Suomijoje - iki 1990-ųjų (nors vadovėliuose autų instrukcijos išliko iki 2001-ųjų), Ukrainoje - iki 2004-ųjų. Rusijoje autų galiausiai atsisakyta 2013 metais, nors po truputį kojinėmis jie buvo keičiami jau kurį laiką. Kaip pastebėjote, autai labiau siejami su Rytų Europos ir ypač Varšuvos pakto bloko šalimis. Prancūziškai autai yra vadinami rusiškomis kojinėmis (chaussettes russes), nes yra siejami būtent su šios šalies karybos tradicija.
Nepaisant to, kad autai dėl smarvės juokais buvo vadinami cheminiu ginklu ir jų naudojimas reikalaudavo įgūdžių, kariai juos dažnai prisimena su keista nostalgija - Ukrainoje netgi buvo surengta šventė atsisveikinimui su autais.
Autas kaip transporto priemonė
„Autas“ (sm. 1) ir „autas“ (sm. 2, sutr.) taip pat reiškia automobilį. B. Sruogos tekste minimi žvengiantys tramvajai, dundantis asfaltas, rangosi minios ir maurojantys autai. Po karo pradėjo autai važinėti ir Šmln.
Autas kaip autobusas (pasenusi reikšmė)
„Autas“ (sm. 1) sporto kontekste yra pasenęs terminas, reiškiantis autobusą. Ši reikšmė iliustruojama pasakojimu apie moteris, dirbančias autobusų vairuotojomis.
Moterys autobusų vairuotojos UAB „Jonavos autobusai“
Lina ir Aušra - dvi moterys, vairuojančios autobusus ir dirbančios bendrovėje „Jonavos autobusai“. Aušra bendrovėje „Jonavos autobusai“ pradėjo dirbti pirmoji, o Lina savęs ieškojo užsienyje. Kartą, neturėdama vilkikui vairuoti reikiamos kategorijos, Lina su vyru nuvažiavo į reisą Suomijoje, kur pamatė vilkiką vairuojančią merginą. Susidomėjusi, ji įgijo reikiamą kategoriją Lietuvoje.
Apie dešimtmetį Lina su vyru dirbo poroje, važinėdami po Europą (Angliją, Ispaniją, Italiją, Vokietiją, Prancūziją, Belgiją ir kitas). Tačiau po dešimties metų „stop“ privertė pasakyti abiejų sveikata dėl nuolatinių kelionių ir darbo rutinos. Lina atsiuntė savo gyvenimo aprašymą į „Jonavos autobusai“, turėdama autobusui vairuoti reikalingą kategoriją, ir buvo pakviesta į pokalbį. Ji sako, kad įgyti vilkikui ir autobusui reikiamas kategorijas nėra labai lengva, bet jei žmogus nori, jis gali bet ką.
Aušros patirtis
Sėdusi prie autobuso vairo Aušra pajuto, kad tai visiškai kitoks darbas - veži keleivius. Aušra vairuoja dyzelinį autobusą ir važinėja tiek po miestą, tiek po rajoną, nors jai buvo siūlytas ir mažesnis elektrinis autobusas, bet ji jo atsisakė. Didžiausias iššūkis, juokiasi Aušra, yra anksti keltis, jei darbo grafikas yra nuo pat ryto. Jai patinka važiuoti ir po miestą, ir į kaimus. Mieste darbas galbūt yra labiau dinamiškas, dažnesni sustojimai, o už miesto galima šiek tiek atsipalaiduoti dėl didesnių atstumų, bet yra kitų niuansų.
Dirbdama UAB „Jonavos autobusai“, Aušra pajuto, kaip šis darbas skiriasi nuo buvusio prieš tai: darbas vietoje, nereikia blaškytis po Europą, kiekvieną naktį miegama savo lovoje. Aušrai bendravimas su keleiviais nesudaro problemų, nors pasitaiko visokių žmonių. Ji stengiasi bendrauti taktiškai, atsakyti į klausimus, džiaugiasi, kai keleiviai būna geros nuotaikos, padėkoja, pasako komplimentą. Ji vadovaujasi taisykle - pernelyg nedaugžodžiauti, nes jos darbas yra vežti žmones, o tam reikia susikaupimo. Aušra džiaugiasi ir kolegomis, kurie, jei reikia, pasidalija patarimais.
Linos patirtis
Lina sako, kad išvažiavusi dirbti į Vokietiją visada žinojo: ateis laikas ir ji sugrįš namo. „Dirbti vairuotoja, sakyčiau, mane įkalbino sesuo.“ Paprastą automobilį vairuoja apie 23 metus, tad pats vairavimas nėra naujiena. Reikėjo tik išsilaikyti D kategoriją. Ji išbandė save, kreipėsi į UAB „Jonavos autobusai“, aptarė darbo sąlygas, bendrovė sumokėjo už kursus. Pirmą kartą sėdusi prie autobuso vairo Lina pajuto, kaip skiriasi ši transporto priemonė nuo automobilio: „Man buvo didžiulis įspūdis. Dideli gabaritai, visai kiti manevrai. Dabar man lengviau važiuoti autobusu, nei automobiliu. Be to, juk kuo didesnė transporto priemonė - tuo ji saugesnė.“
Lina pasakojo, kad prieš pradėdama savarankiškai vairuoti autobusą, ji stažavosi - važinėjo su sese, stebėjo maršrutus, sesers darbą. „Nuotykių pirmą dieną nebuvo, viskas sekėsi gerai. Žinau, kad dėl manęs jaudinosi ir sesuo“, - juokėsi Lina. Pašnekovė svarsto, kad šio darbo sėkmė priklauso ir nuo to, kokie buvo ankstesni vairavimo įgūdžiai. Ji taip pat pritaria Aušrai: vežti žmones yra didelė atsakomybė. „Turi išmokti priimti ne tik pagyrimus, bet ir kritiką.“ Lina stengiasi neimti į širdį nemalonių žodžių. Stereotipai dėl tariamai moteriškų ir vyriškų darbų mažėja, o ji iš keleivių sulaukia daugiau teigiamų emocijų. Šypsena, humoro jausmas jai darbe labai padeda. Paklausta, kokių asmeninių savybių reikia, Lina visų pirma įvardija kantrybę.