Troleibusų vairuotojo darbas yra atsakinga ir svarbi profesija, reikalaujanti ne tik vairavimo įgūdžių, bet ir gebėjimo užtikrinti keleivių saugumą bei komfortą. Šiuo metu viešojo transporto sektoriuje pastebimas didelis poreikis kvalifikuotiems vairuotojams, ypač troleibusų ir autobusų vairuotojams.
Vairuotojo darbas ir iššūkiai
Kasdienybė ir sunkumai
Troleibusų vairuotoja Simona Januš, kuriai vos 25-eri, dalijasi savo patirtimi apie darbą viešajame transporte. Ji teigia, kad didžiausią sunkumą darbe kelia transporto priemonių spūstys, kai vairuotojai skuba ir lenda į tarpus. Troleibusų vairuotojams stabdymo kelias yra ilgesnis, jie negali stabdyti taip staigiai, kaip automobiliai, nes veža žmones. Simona pirmoji į troleibuso vairuotojo darbą sėdo prieš ketverius metus. Jos pasirinkimas dirbti šioje profesijoje buvo sąmoningas, įkvėptas tėčio, kuris vairuodavo autobusą. Jai patinka darbas su keleiviais ir jų vežiojimas.
Pradžia nebuvo lengva - po trijų mėnesių mokymų, pirmą kartą išvažiavus į gatves be mokytojo, mergina norėjo viską mesti. „Pirmas kartas, turbūt kaip ir visiems, buvo košmariškas, buvo tokia emocija, kad galvojau, jog aš tos pusės dienos neišgyvensiu“, - prisimena S. Januš. Tačiau antra diena buvo daug lengvesnė. Dabar Simona už troleibuso vairo jaučiasi daug geriau, nors tikina, kad kiekvieną dieną vis dar išmoksta ko nors naujo. Jei pasidaro nuobodu, ji paprašo dirbti daugiau, kad išvengtų monotonijos. Skirtingi maršrutai padeda išlaikyti darbo įdomumą. Darbo dieną S. Januš pradeda anksti - keliasi 4 valandą ryto, o paskutinį reisą baigia apie pusę septynių vakare. Žiemą atsikelti sunkiau dėl tamsos ir šalčio, tačiau vasarą lengviau, nes kartu su ja bunda ir saulė. Darbo metu ji turi 4 valandų pertrauką, kurią skiria mokslams Vilniaus Gedimino technikos universitete, kur siekia transporto inžinerinės ekonomikos ir vadybos bakalauro laipsnio. Ji teigia, kad mokytis ir dirbti yra sunku, bet tai suderinama, nes darbe pailsi nuo mokslų, o mokydamasi - nuo darbo.
Patirtis ir iššūkiai kelyje
Troleibuso vairuotoja Jūratė prisimena instruktoriaus žodžius, kad reikia nepamiršti, jog troleibusas turi du kelius - vieną gatvėje, kitą - viršuje. Pasak Jūratės, įmonės administracija stengiasi atsižvelgti į kiekvieno darbuotojo poreikius. Vairuotojo darbas yra labai atsakingas, nes turi užtikrinti keleivių saugumą, tačiau miestas yra gyvas ir kelyje dažnai pasitaiko netikėtumų. „Šio darbo specifika tokia, reikia spėti važiuoti pagal grafiką, bet tuo pačiu stengtis, kad keleiviai nukeliautų saugiai. Juk būna, koks automobilis iššoka prieš troleibusą, sustoja, man tada irgi tenka staiga stabdyti, keleiviai gali nukristi.“ VVT troleibuso vairuotoja pasakoja, kad kartais nustebina ir keleiviai. Pavyzdžiui, tausodama visuomeninį transportą ir stengdamasi, kad žmonėms kelionė būtų kuo patogesnė, Jūratė kelio nelygumus ir duobes stengiasi saugiai apvažiuoti. „Kartą prie manęs priėjo keleivė, pastebėjusi mano pastangas apvažiuoti nelygumus, padėkojo. Labai malonu išgirsti tokius žodžius.“
L. Gomeso patirtis
L. Gomesas, senas troleibuso vairuotojas, lietuviškai vardija maršrutų numerius, pavyzdžiui, „Antrukas“, „trečiukas“. Jis jau žino, kad vežant keleivius į Naujininkus reikia saugotis narkomanų, o į Žemuosius Panerius - girtuoklių ir triukšmadarių. Trečiadienį po pietų L. Gomesas turėjo sėsti prie 3-iojo maršruto troleibuso vairo. Jis niekaip negali priprasti prie tokio darbo grafiko, kai vieną dieną tenka dirbti rytą, kitą - vakare. Jam patogesnis būtų pastovus tvarkaraštis. Išmokti vairuoti troleibusą Luisui nebuvo sunku, nes tarnaudamas kariuomenėje jis sėdėjo prie sunkvežimio vairo. „O troleibusas - kaip tankas“, - juokavo užsienietis, anksčiau mėgęs ir motociklą apsižergti.
Vis dėlto baisiausia buvo žiemą, nes Portugalijoje sniego beveik nebūna. „Troleibusas kelis kartus ne tik slidinėjo, bet tiesiog čiuožė“, - vairuotojas gestu parodė, kaip sunku slidžiose gatvėse buvo suvaldyti didelę ir sunkią transporto priemonę, bet pasidžiaugė, kad praėjusi žiema nebuvo labai gili. L. Gomesas seniausiu miesto troleibusu „Škoda 9Tr“ kartais vežioja ir pramogautojus. Didelių vairavimo skirtumų Vilniuje ir Portugalijos mieste Porte L. Gomesas nepastebėjo, nebent skiriasi tik eismo intensyvumas. Vis dėlto portugalą stebina telefonai vilniečių vairuotojų rankose, kartais - negeranoriškumas. „Atrodo, kartais trūksta centimetro, kad troleibusas pravažiuotų, bet automobilis nepasitrauks nė per sprindį“, - atsiduso Luisas.
Draugai L. Gomesui minėjo, kad Vilniuje troleibusų vairuotojų nuolat ieškoma, nes šis darbas nėra labai geidžiamas dėl nuolatinės įtampos ir nedidelių atlyginimų, bet užsienietis ryžosi jį išbandyti, nes jam patinka vairuoti. L. Gomesui teko sėsti ir prie seno „Škoda 14Tr“, ir prie „Solaris“ vairo. Iš pradžių jis stebėjosi, kaip troleibusų vairuotojomis dirbančios vilnietės moterys sugeba pasukti senesnių troleibusų vairą. Bet L. Gomesas nebijo išbandymų ir pats paprašė išmokyti jį vairuoti seniausią Vilniaus troleibusą „Škoda 9Tr“, kuriuo keliauja ekskursijų dalyviai, pramogautojai. Šiame troleibuse apskritai nėra vairo stiprintuvo. „Škoda“ troleibusai neužmušami“, - šypsojosi užsienietis vairuotojas priminus jam šių transporto priemonių amžių.
Troleibusų techninės detalės ir meistriškumas
Simona Januš atvirauja, kad jai mieliau vairuoti senesnį troleibusą, nes jie yra praktiškesni, turi mažesnius gabaritus ir yra paprastesni nei nauji. Senesniuose troleibusuose, jei įvyksta gedimas, jį dažnai galima pataisyti vietoje, o sugedus naujam, paskutinės stotelės gali tekti nepasiekti. Ji demonstruoja gerą techninių žinių išmanymą, gebėdama atlikti smulkius remonto darbus, pavyzdžiui, dingus eigai, atjungti blokiruotę ar sutaisyti srovės imtuvų angliukus. Kiekvieną rytą Simona pati apžiūri troleibusą, patikrina ratus, žibintus, posūkio signalus, garso signalą, įveda grafiką į borto kompiuterį ir patikrina komposterius. Tam pasiruošimui ji turi 23 minutes.
Troleibusų vairuotojai pažįsta kiekvieną gatvės duobę. Portugalas pritarė, kad darbo pradžioje jų buvo daug, bet dabar mažėja. „Štai suremontuota dalis Antakalnio gatvės, gal greitai ji visa bus lygi. Kitose gatvėse taip pat matyti, kad Vilnius tvarkosi“, - tvirtino vairuotojas. L. Gomesui labiausiai patinka tie troleibusų maršrutai, kurie driekiasi paupiu. Tai jam primena gimtąjį Portą, skalaujamą Atlanto vandenyno. „Jau žinau, kur galima spausti, o kur reikia sumažinti greitį, bet kiti vairuotojai to nesupranta, mano, kad troleibusas tyčia lėtai velkasi“, - pasakojo Luisas. O juk troleibusas sankryžas ir kelio vingius gali įveikti tik 20 kilometrų per valandą greičiu, kontaktinio tinklo sankirtose leidžiama judėti tik 5 kilometrų per valandą greičiu. L. Gomesas nemėgsta lėkti kaip akis išdegęs ir dėl to, kad patinka pasigrožėti miesto vaizdais: „Dažnai pastebiu, kad žmonės, kurie važiuoja troleibusu, dairosi pro šoninius langus, o tie, kurie vyksta automobiliu, įsmeigę žvilgsnį tik į priekį.“
Troleibuso vairuotojo meistriškumas matuojamas tuo, kiek kartų per pamainą nukrinta vadinamieji ūsai. Jei troleibusas juos numeta daugiau nei tris kartus - esi prastas vairuotojas arba naujokas. L. Gomesas sutiko, kad anksčiau būdavo visko, bet dabar šis skaičius jau net mažesnis. Pasitaiko dienų, kai troleibuso ūsai nenukrinta nė karto. Portugalas spėjo įsitikinti, kad vilniečiai troleibusų vairuotojai - draugiški žmonės. Jei ūsus pameta troleibusas, prie kurio vairo sėdi moteris, iš paskos privažiavę vyrai padeda juos prikabinti.
Lietuvių kalbos barjeras
L. Gomeso kelias į Vilnių buvo grįstas meile. Prieš du dešimtmečius jis Portugalijoje sutiko gražią lietuvę, bet ne iš karto ryžosi kraustytis į Lietuvą. Sprendimą nuolat apsigyventi Vilniuje jis priėmė maždaug prieš 10 metų. Tiesa, tai lėmė ne tik meilė, bet ir architektūros studijos. Pradėjęs Portugalijoje, L. Gomesas jas baigė Vilniuje. Keletą metų jis stažavosi Vilniaus architektūros studijoje, kur sutiko daug aukšto lygio specialistų. Tačiau architektūros bakalauro ir magistro laipsnius turinčiam portugalui koją pakišo kalba. Architektūros srityje kalbai keliami aukšti reikalavimai, o užsienietis nei gerai kalbėjo, nei rašė lietuviškai. L. Gomesas dabar jau kalba lietuviškai, bet ne taip laisvai, kaip norėtų. Todėl jam kartais pritrūksta žodžių. Portugalas apgailestavo, kad ne visi vilniečiai laisvai kalba angliškai. O rusų kalbos, kurią dažnai išgirsta vairuodamas troleibusą, jam pavyko išmokti tik kelis žodžius. Tad kai prašydami parduoti bilietą keleiviai į vairuotoją portugalą kreipiasi rusiškai, jis paprašo kalbėti lietuviškai. Ar dėl to būna pykčių? L. Gomesas gūžtelėjo pečiais: „Visko pasitaiko, bet keleivius stengiuosi suprasti.“ Jei jam močiutė ištiesia eurą, Luisas žino, kad jai reikia paduoti du bilietus po 50 centų. O jei dar pasako „dva“, portugalas supranta, kad tai reiškia „du“. „Suprantu, kad močiutei išmokti lietuvių kalbą gerokai sunkiau nei man, jaunesniam“, - svarstė L. Gomesas.
Uždara kabina ir saugumas
Ar vairuojant troleibusą kitokio temperamento L. Gomesui nekyla noro persimesti vienu kitu žodžiu su keleiviais? „Senesnių troleibusų kabinos uždaros, tad kartais nelabai girdžiu, ką žmogus sako. Galėtų bent kokios skylutės būti, kad vairuotojai girdėtų žodžius. Tik naujesnių troleibusų „Solaris“ kabinos atviresnės“, - pasakojo vairuotojas. Bet paminėjęs šį trūkumą jis priminė vairuotojų saugumą. Uždaros kabinos - ne šiaip sau. Jis jau patyrė, ką reiškia važiuoti 17-uoju maršrutu į Naujininkus arba 4-uoju, 6-uoju - į Žemuosius Panerius. Pasitaikė susidūrimų su narkomanais, girtuokliais, agresyviais keleiviais.
Taksi automobilius Vilniuje vairuojantys ukrainiečiai jau lyg ir nestebina. O štai prie troleibuso vairo išvysti portugalą - kiek netikėta. Architekto išsilavinimą turintis užsienietis nutarė, kad kol gerai išmoks lietuviškai, jam šis darbas pats tinkamiausias. Paklaustas, ar žino, kad kitų miestų gyventojai visus vilniečius vadina portugalais, L. Gomesas prisiminė girdėjęs šį apibūdinimą, bet nesupratęs, ką jis reiškia. „Maniau, kad tiktai mane troleibusų vairuotojai portugalu vadina“, - nusijuokė užsienietis. Dešimtmetį Vilniuje praleidęs diplomuotas architektas stebėjo daug miesto pokyčių. L. Gomesas stengiasi neužmiršti savo profesijos, tad laisvalaikiu rengia nedidelius projektus. Jį visada glumina užsakovo klausimas, kurį pirmiausia išgirsta: „Kiek kainuos?“ „Pastebėjau Vilniaus architektūroje vieną neigiamą bruožą, būdingą ir sovietmečiui, ir šiandienai. Čia nemažai pastatų yra pastatyta vadovaujantis vienu principu - kuo pigiau. „Atsitiko taip, kad tuo metu buvau bedarbis ir pagalvojau, kad laikinai padirbsiu troleibuso vairuotoju, o paskui pažiūrėsiu. „Vilniaus viešajame transporte“ dirbu jau 11 metų.“
Artūro svajonės ir patirtis
Jau keliaudamas į mokyklą troleibusu Artūras vaikystėje stebėdavo troleibuso vairuotojus, klausydavosi pokalbių, todėl kai kurie darbo aspektai atėjus dirbti nebuvo staigmena, pavyzdžiui, minučių tikslumu sudaryti grafikai. Troleibusą ilgus metus vairuojantis Artūras teigia, kad turi svajonę sėsti prie didesnės transporto priemonės vairo - lėktuvo. Šią svajonę pamažu pavyksta įgyvendinti. Artūras jau baigė orlaivio pilotavimo kursus ir pradėjo skraidyti su instruktoriumi aeroklube. Sako, tai labai brangi investicija, pačiam reikia būti sveikam, pilotams keliami labai aukšti reikalavimai. „Įgijus įgūdžių, pradėjus skraidyti, šalia sėdi instruktorius. Jis mėgsta užduoti klausimą - kur mes dabar esame? Dažniausiai mokiniai negali atsakyti, būna toks periodas, kai daug informacijos tenka suvirškinti. Pasak pašnekovo, skrydis žavi tuo, kad iš viršaus matyti, kokia graži gamta, kurios nuo žemės paviršiaus dažnas net nepastebi. „Žmonės toli išvažiuoja, ieško pramogos, bet iš trijų šimtų metrų aukščio viskas taip gražiai atrodo - gamta, ežerai, miškai. Kiekvieną kartą skrendu ir nustembu, koks grožis atsiveria.“ Gamta stebina ne tik iš „paukščio skrydžio“, bet ir sėdint už troleibuso vairo. Vairuotojo darbas padeda pamatyti į miestą kitu kampu. Artūrui labiausiai patinka važiuoti anksti ryte arba savaitgaliais, kai miestas dar tuščias, bunda po nakties. Tokiu laiku gatvėse tenka sutikti netikėtų svečių: „Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Vilniuje yra tiek laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, galima pamatyti lapę, zuikį.“
Troleibuso vairuotojas, pasak Artūro, turi būti atsakingas, nes kasdien dirba su žmonėmis, įvairaus amžiaus keleiviais, judriose sostinės gatvėse. Pašnekovas pasakoja, kad šiame darbe viena iš svarbiausių savybių - mokėti planuoti savo laiką ir būti punktualiam. Tai padeda ne tik laikantis maršruto, bet ir disciplinos, juk vairuotojai dirba dviem pamainomis, pirmoji prasideda ketvirtą-pusę penktos ryte, todėl vairuotojui reikia atsikelti dar anksčiau, apie pusę trijų. Pasak pašnekovo, per tiek darbo metų išmoko spręsti konfliktines situacijas su nepatenkintais keleiviais. „Aš visuomet atsiprašau ir sakau, kad dirbu tik trečia diena.“ Artūras prisimena, kad sėdęs prie troleibuso vairo, pradėjo atidžiau domėtis orų prognozėmis. Kolektyvo viduje vairuotojai turi juoką, kad tenka pasivažinėti BBC radijo autobusu. Tai budintis autobusas, kuris vairuotojus veža į ir iš darbo. „Pasipasakojam, kokios juokingos ar įdomios situacijos nutiko. Jeigu pas mus darbe žmogus į darbą su automobiliu važinėja, tai reiškia, kad jis neklauso BBC radijo, nes darbe labai daug laiko pabendrauti nėra, tik kai pietaujam.“ „Vilniaus viešajame transporte“ vairuotojai turi tradicines meistriškumo varžybas. Artūras dalyvavo keturiose, tris kartus iškovojo prizines vietas. Pirmaisiais metais, pasak pašnekovo, buvo nedrąsu sudalyvauti, manė, kad stinga patirties. Varžybose dalyviai pasitikrina teorijos žinias. Geriausiai atsakiusių dešimtukas dalyvauja praktiniuose važiavimuose. Po vieną turi įveikti slalomo trasą, atlikti kitas užduotis, kaip pravažiuoti pro siaurus vartus ar įveikti gyvatėlės figūrą ir stengtis nenutrūkti nuo elektros linijos.
Tolimųjų reisų vilkikų ir autobusų vairuotojų varžybos 20130907
Vairuotojų trūkumas ir motyvacija
Pasak Transporto eksploatacijos direktoriaus Rimo Stankaičio, šiuo metu bendrovėje trūksta 20 autobusų ir 25 troleibusų vairuotojų, šis skaičius kinta, nes padidėjus keleivių srautams, dažninami maršrutai, dėl ko prisireikia daugiau vairuotojų. Vairuotojų trūkumas pamažu, bet mažėja. „Atlyginimas vairuotojams bendrovėje keliamas sistemingai, atsižvelgiant ir į rinkos poreikius, o tai vienas pagrindinių motyvacijos variklių įsidarbinant, - sako R. Stankaitis. - Autobusų ir troleibusų vairuotojams keliamų reikalavimų sąrašas nėra ilgas, atlyginimas didesnis nei vidutinis, suteikiamos visos socialinės garantijos ir taikomos įvairios motyvavimo sistemos. Vidutinis vairuotojo atlyginimas už normą valandų (170 val.) yra apie 2000 EUR į rankas.
Bendrovės „Kauno autobusai“ autobusų ir troleibusų vairuotojai mėgsta savo darbą. „Man patinka vairuoti didelių gabaritų techniką, darbe pamaina niekad neprailgsta, nes visą laiką esi judėjime, o jeigu dar už tai gauni gerą atlyginimą, tai alternatyvų jau ir neieškai, - sako Inga, bendrovėje dirbanti kartu su vyru Vidu. Tris mėnesius bendrovėje dirbantis Rimantas Kramičius atsisakė mokamų studijų Lietuvos muzikos akademijoje ir nusprendė sekti tėčio pėdomis - vairuoti autobusą. „Man patinka vairuoti, todėl ir atėjau čia dirbti. Bijoti vairuoti autobusą tikrai nėra ko, tiesiog reikia imti ir pabandyti, - sako Rimantas. - Esu patenkintas galimybėmis pasirinkti ar pasikeisti darbo grafiką - galiu patogiai planuotis savo laisvą laiką, jo užtenka mokytis, pramogauti. Atlyginimas kaip jaunam žmogui, pradedančiam dirbti, tikrai geras, norint užsidirbti daugiau, tai irgi įmanoma.“
Eismo kultūra ir saugumas
Vairuotojų kultūra Lietuvoje ir užsienyje
Simona Januš neseniai lankėsi Rygoje ir buvo nustebusi, kad ten vairuotojai yra gerokai kultūringesni nei Vilniuje. Viešasis transportas Rygoje yra labiau gerbiamas, vairuotojai dažniau praleidžia viešąjį transportą, parodo posūkį ir sulaukia dėmesio. Ji pastebėjo, kaip tramvajus sustoja viduryje kelio, ir visi automobiliai aplink sustoja, laukdami, kol jis išleis keleivius. Pirmenybė kelyje yra viešajam transportui. Tuo tarpu Lietuvoje situacija ne tokia gera, nors Simona ir neskuba smerkti visų vairuotojų. Ji išskiria kitą didelę problemą - automobilių vairuotojus, kurie, įjungę avarinį signalą, mano, kad gali stovėti kur tik užsinori, ypač stotelėse ar prie draudžiamųjų ženklų. Dauguma jų nesustoja dėl gedimo, o tiesiog pastovi, paplepėti ar išleisti žmogų, nors netoliese gali būti automobilių aikštelė. Simona nėra mačiusi, kad policija sudraustytų ne vietoje su avariniu signalu automobilį pasistačiusius vairuotojus Vilniuje. Ji atkreipia dėmesį, kad tokie veiksmai trukdo eismui ir sukelia spūstis. Didelė problema yra ir tėvai, kurie sustoja išleisti savo vaikus į mokyklą prie stotelės, nors galėtų naudoti mokyklos aikštelę. Tai trukdo kitiems vairuotojams.
Viešojo transporto keleivių elgesys
Simona Januš taip pat išvardija ne vieną viešojo transporto keleivių ydą, kuri trukdo vairuotojams. Dažnai keleiviai, nepaisydami užrašo "neprašyti nekalbinti vairuotojo", vis tiek bando bendrauti, klausinėja kelionės, bilietų ar kitų klausimų. Nors vairuotojai stengiasi būti mandagūs, pasitaiko situacijų, kai vienu metu juos užsipuola keli keleiviai: vienas perka bilietą, antras klausia, kur išlipti, trečias piktinasi, kad nepavyksta pasižymėti bilietėlio. Pasitaiko ir atvejų, kai keleiviai, vėluodami, bando įlipti į troleibusą staigiai kišdami rankas, galvą ar koją, taip rizikuodami būti prispausti durimis. Simona prašo keleivių, kurie vėluoja, atsistoti prie durų ir palaukti, kol jos bus atidarytos. Taip pat yra žmonių, kurie ramiai sėdi iki paskutinės akimirkos, o sustojus stotelėje netikėtai šoka iš savo vietos pro duris, rizikuodami prispausti rankas.
Eismo saugumas ir netikėti pavojai
Simona Januš pripažįsta, kad kartais tenka stipriai spausti stabdžius dėl užlindančio automobilio, staiga į kelią išbėgusio pėsčiojo ar netikėtai išnirusio dviratininko. Dauguma pėsčiųjų elgiasi atsakingai, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie eina nekreipdami dėmesio į aplinką. Vairuotojai privalo juos praleisti. Dviratininkų buvimas gatvėje, anot vairuotojos, trukdo bet kokiam transportui, net automobiliui. Nors ne visur yra dviračių takai, o šaligatviai būna platūs, dviratininkai dažnai važiuoja keliu, nes jiems taip patogiau ir greičiau. Tai sukelia nepatogumų ir nesupratimo tarp vairuotojų.
Darbo sąlygos ir reikalavimai
Reikalavimai vairuotojams
Prie komandos prisijungti kviečiame vairuotojus, turinčius B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, tačiau neturinčius darbo patirties viešajame transporte. Viešojo transporto paslaugų keleivių patirties lyderė Vilniaus regione siekia teikti kokybiškas keleivių vežimo paslaugas. Siekiant užtikrinti aukštą paslaugų kokybę, svarbu orientuotis į profesionalumą, pagarbą, bendradarbiavimą ir atsakomybę. Bendrovės atstovai atkreipia dėmesį, kad kitataučiams privalu mokėti lietuvių kalbą A2 lygiu. Išimtis taikoma tik ukrainiečiams, kurių šiuo metu dirba arba mokosi reikiamos kategorijos - per 30. Beje, nedažnas žino, kad turintys teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones jaunuoliai jau nuo 18 metų gali įgyti teisę vairuoti D kategorijos transporto priemones ir vairuoti autobusą, tik prieš tai jiems dar privalu įgyti motorinių transporto priemonių keleiviams vežti pradinę profesinę kvalifikaciją (95 kodas, 8 savaičių kursas). Jauniausias bendrovės vairuotojas Nedas Kučinskas autobusą vairuoti pradėjo dar 12-oje klasėje. „Parke dirba tėtis, senelis ir krikštatėvis, tad su jais važinėjau dar būdamas moksleivis, mokiausi, stebėjau, išsilaikiau reikiamas kategorijas ir dabar darau tai, kas patinka - vairuoju autobusą, - sako devyniolikmetis. „Į keleivius žiūriu su pagarba ir geranoriškumu, išklausau juos, patariu, kaip nuvykti į reikiamą vietą, tada ir jie atsilygina tuo pačiu, - sako I. Mankauskienė.“
Atlyginimas ir privalumai
Užtikrinama, kad gaunamas atlyginimas motyvuotų vairuotojus ne tik finansiškai, bet ir skatintų dirbti kokybiškai. Troleibusų ir autobusų vairuotojų gaunamas atlyginimas šiuo metu yra 10,44 Eur/val. Konkurencingą darbo užmokestį nuo 2000 EUR į rankas. Kai kuriose įmonėse siūlomas atlyginimas svyruoja nuo 2260 iki 3300 €/mėn. Taip pat siūloma apmokama stažuotė / praktika gabiam ir motyvuotam studentui, turinčiam puikų analitinį mąstymą, ieškantiems vietos, kur galėtų pritaikyti savo ekonomikos ir analizės žinias realioje verslo aplinkoje. „Vairuotojų darbo sąlygos nuolat gerinamos, bendrovė daug investavo atnaujindama transporto priemonių parką, diegia naujas šiuolaikiškas technologijas. Darbuotojų kaita įmonėje nėra didelė, į gausų kolektyvą nuolat įsilieja nemažai jaunų žmonių, norinčių tapti vairuotojais, - sako bendrovės generalinis direktorius Mindaugas Grigelis.“
Siūlomas darbas vairuotojams su įvairių kategorijų pažymėjimais ir skirtingomis darbo sąlygomis: Vairuotojas (naktinis darbas 3 naktys per savaitę), Vairuotojas-ekspeditorius, B kategorijos vairuotojas, Kurjeris, Vairuotojas (CE kategorija), Vairuotojas - ekspeditorius (su C kat.), Vairuotojas ekspeditorius Lietuvoje, Vairuotojas ekspeditorius (C kat.), Vairuotojas - pagalbinis darbininkas, Asenizacinės mašinos vairuotojas-operatorius, Vairuotojas C-kat, Vairuotojas, Vairuotojo darbui su savivarčiu, greiferiu ir kranu, Vairuotojas - kurjeris (B kategorija), Savivarčio vairuotojas, Mikroautobuso vairuotojas, Taksi vairuotojas, Sunkvežimio vairuotojas (CE kat.). Dalis skelbimų siūlo darbą su specifinėmis transporto priemonėmis, tokiomis kaip savivartis, greiferis, kranas, asenizacinė mašina ar mikroautobusas. Į pokalbį atrinktus kandidatus informuosime asmeniškai. Dėl darbo kreipkitės nurodytais kontaktiniais duomenimis.
Profesinės sąjungos ir naujų troleibusų atvykimas
Vilniaus savivaldybės valdomo „Vilniaus viešojo transporto“ (VVT) profesinių sąjungų atstovai reikalauja, kad įmonė būtų paskelbta keleivių vežimo dalies maršrutų konkurso laimėtoja, priešingu atveju grasina streikais. Dvejų valandų streikai numatyti balandžio 19, 21 ir 24 dienomis. VVT darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Algirdas Markevičius teigia, kad darbuotojai reikalauja teisinės apsaugos atleidžiamiems įmonės darbuotojams, perduodant dalį maršrutų privačiam verslui. Jie siekia užtikrinti pirmumo teisę įsidarbinti privačiose bendrovėse, perimančiose maršrutus. Profsąjungos reikalauja paskelbti VVT savivaldybės vykdyto vežėjų konkurso nugalėtoju, išsaugoti darbo vietas ir socialines garantijas, bei "nediskriminuoti VVT, sudarant nesąžiningas sąlygas konkuruoti su privačiais vežėjais". Vilniaus vicemeras Linas Kvedaravičius profesinių sąjungų veiksmus vertina kaip neteisėtą spaudimą savivaldybės viešųjų pirkimų komisijai. Jis pabrėžia, kad profesinių sąjungų reikalavimai turi atitikti Lietuvos įstatymus ir gali būti traktuojami kaip spaudimas viešųjų pirkimų procedūroms. Vicemeras taip pat teigia, kad vairuotojų apskritai trūksta viešajame transporte, todėl VVT darbuotojai tikrai nepraras darbo, jei laimės kiti vežėjai. Skolos įmonei per daugiau nei pusantrų metų sumažintos nuo 26 mln.
2018 m. birželio 12 d. buvo miestui teikimo terminas 41 naujo troleibuso „Trollino 12“ pristatymui. Tačiau dėl gamintojų kreipimosi į teismą ir laikinųjų apsaugos priemonių, numatytų Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje 2018 m. sausio 11 d., Nr. 8/2018, procedūros užsitęsė. Teismas pirkimo procedūrų pažeidimų nerado. Visgi, šiandien, 2018 m., troleibusų vis dar nėra. Viešojo pirkimo dokumentuose iš esmės visa informacija paslėpta.
tags: #kas #vairuoja #troleibusa #vagg