Alkatraso pabėgimas: istorija apie išradingumą ir laisvės troškimą
1962 m. birželio 11 d., 7 val. 14 min., prižiūrėtojas Bartlettas, apeidamas kameras, kad įsitikintų, jog visi kaliniai pabudę, rado vieną gulintį vyrą. Kalinys, kurio numeris 1476, Johnas Anglinas, nejudėjo. „Anglinai!” - sušuko Bartlettas. Niekas nesujudėjo. Atėjo kitas prižiūrėtojas. „Aš jį priversiu atsikelti”, - pasakė jis ir kelis kartus pašaukė Angliną, paskui įkišo ranką tarp virbų. Kelis kartus bedė į kalinį, kol galiausiai jo galva nuriedėjo ant žemės. Du prižiūrėtojai vos nenualpo iš išgąsčio.
Alkatrasas: superkalėjimas, iš kurio neįmanoma pabėgti
Saloje esančiame Alkatraso kalėjime buvo kalinami labiausiai užkietėję JAV bėgliai, daug kartų ištrūkę iš kitų kalėjimų. Tačiau nė vienam nepavyko pasprukti iš Alkatraso, nors nuo kalėjimo atidarymo 1934 m. iš jo bandė pabėgti 14 kalinių. Visi buvo arba pagauti, arba nušauti, arba nuskendo. Alkatrasas, maža, akmenuota, maždaug 1 km² dydžio sala, netoli San Francisko, 1934 m. FTB vadovo J. Edgaro Hooverio iniciatyva buvo paversta kalėjimu, iš kurio neįmanoma pabėgti. Kalinius nuolat skaičiuodavo daugybė prižiūrėtojų, o salą juosė aukšta spygliuotos vielos tvora. Keturiuose bokštuose stovėjo sargybiniai su užtaisytais ginklais, pasiruošę šauti. Jeigu kaliniui pavykdavo prasibrauti pro tvorą, reikėdavo lipti į šaltą vandenį ir kovoti su stipriomis srovėmis. Visus metus vandens temperatūra būdavo 9-12 laipsnių, o dėl potvynių susidarydavo tokios stiprios srovės, kad galėdavo pabėgusį kalinį nuplukdyti tiesiai į Ramųjį vandenyną. 1934-1961 m. 36 kaliniai 14 kartų nesėkmingai bandė pabėgti: septynis nušovė, trys nuskendo. Kaliniai Hooverio kalėjimą vadino „Hellcatrazu” dėl garsiųjų D bloko vienučių. Mažos Alkatraso kameros buvo plačiai naudojamos kalinimo pradžioje, kai kaliniai privalėjo laikytis griežtos drausmės ir jiems nebuvo leista kalbėtis. Kai prižiūrėtojai užtrenkdavo šarvuotąsias duris, kaliniai likdavo tamsoje - nieko nematydavo ir negirdėdavo. Vienintelis kalinio sąlytis su žmogumi - kai prižiūrėtojas pro durų plyšį įstumdavo maistą. Žymiausias tokioje kameroje gyvenęs kalinys - gangsteris Alas Capone, kaip teigiama, jis išprotėjo, nes buvo izoliuotas per ilgai. Metams bėgant sūrus vanduo smarkiai suardė Alkatraso sienas, todėl 1963 m. kalėjimas buvo uždarytas.
Pabėgimo planas: silpnųjų vietų išnaudojimas
Atrodo, šį kartą pabėgimas pavyko. B bloke trūko trijų vyrų. Prižiūrėtojai greitai išsiaiškino, kurių: Franko Morriso ir brolių Anglinų, Johno su Clarence’u. Neilgai trukus prižiūrėtojai pastebėjo, kad ir ketvirtas kalinys - Allenas Westas - buvo pasiruošęs pabėgti, bet buvo paliktas. Kai prižiūrėtojai bergždžiai apieškojo visą kalėjimo salą ir San Francisko krantus, Westas ėmė pasakoti apie geriausiai suplanuotą pabėgimą iš kalėjimo per visą JAV istoriją. Anot Westo, jis pats sugalvojo pabėgimo planą ir įžvelgė silpnąsias kalėjimo vietas. Norėdamas ištirti pabėgimo galimybes, jis pasisiūlė dirbti pagrindinį pastatą dažančiame būryje. Atvira šachta kaip tik ėjo virš B bloko, kuriame gyveno keturi pabėgėliai. Nuo bloko pastogės vamzdžiu buvo galima patekti į pačią ventiliacijos šachtą. Nusukę vamzdį, kaliniai galėjo įšliaužti į šachtą, ja patekti ant stogo, o nuo jo - į laisvę.
Darbininkų koridorius ir sienų dūlėjimas
Westas taip pat buvo pastebėjęs, kad už visų trijuose aukštuose esančių kamerų buvo siauras, aukštas, tamsus koridorius. Koridoriuje dažniausiai būdavo darbininkai; jame per visus tris aukštus driekėsi vamzdžių ir laidų raizginys. Kiekviename aukšte buvo neobliuotų lentų, jomis kaip grindimis vaikščiojo elektrikai ir santechnikai. Pakankamai stiprus ir lankstus kalinys šiais vamzdžiais galėjo užlipti iki pat pastogės. Galiausiai Westas pastebėjo, kad betoninės kamerų sienos trupa. Kalėjimo tualetuose buvo naudojamas jūros vanduo, taigi druska išėsdino vamzdžius, jie keletą kartų buvo trūkę, o kalėjimas patvinęs.
Betono gremžimas ir maskavimas
Westas anksčiau buvo sėdėjęs Atlantos kalėjime kartu su Johnu ir Clarence’u Anglinais bei Franku Morrisu, tad neilgai trukus apie savo pastebėjimus papasakojo seniems kalėjimo bičiuliams. Westas paaiškino, kad jų kelias į laisvę - pro groteles, esančias po kamerų praustuvėmis, nes jos vedė į siaurą darbininkų koridorių. Grotelės nebuvo didesnės už batų dėžę, bet jeigu jie nugremžtų po 10 centimetrų sienos iš visų pusių, tai... Trys sėbrai pritarė minčiai. Kaliniai pavogė šaukštų iš valgyklos ir 1961 m. rudenį ėmėsi darbo: pasigalandę šaukštus į betonines grindis, ėmė rausti skyles aplink groteles. Kas vakarą kaliniams buvo leidžiama klausytis muzikos vieną valandą. Iš visų kamerų sklindančių melodijų chaosas puikiai nustelbė gremžimo garsus. Kai muzika nutildavo, kaliniai aplink groteles išdėliodavo išluptus betono luitus, sumaišytus su muilu ir šlapiu tualetiniu popieriumi. Galiausiai toks laikinas mūras buvo uždažomas Westo pavogtais dažais. Po kurio laiko skylių maskavimas tapo dar efektyvesnis, nes Johnas Anglinas sugalvojo, kaip iš tabako dėžutės ir segtuvų pagaminti netikras groteles ir gabalą sienos. Tokia „siena” buvo galima uždengti išgremžtas skyles vos per kelias sekundes. Westo teigimu, kaliniai būtų išgremžę landas sienoje vos per šešias savaites, bet Kalėdų laikotarpiu nė vienas nedrįso veržtis. Tik 1962 m. balandį Johnas išspyrė kameroje buvusias groteles. Jis nuslinko į tamsų, druska ir šlapimu dvokiantį koridorių, tuomet vamzdžiais užlipo į pastogę ir grįžo atgal į kamerą.
Įrankių dėžė ir kūrybiškumas
Keturiems kaliniams planuojant pabėgimą svarbiausia buvo vaizduotė ir išradingumas.
- Dirbtinė siena ir grotelės: Visi bėgliai pasigamino po nedidelę dirbtinę „sieną” su grotelėmis, kad nuo kalėjimo prižiūrėtojų paslėptų kameroje atsiradusią landą, pro kurią ketino bėgti. Siena buvo pagaminta iš dalimis supjaustytų ir žalia spalva nudažytų kartoninių segtuvų. Grotelės buvo padarytos iš nedidelės tabako dėžutės, o medinis dangtis - iš dažų rinkinio.
- Papjė mašė galvos: Netikros galvos turėjo įtikinti sargybinius, kad iš kalėjimo bėgantys kaliniai guli lovose. Galvos buvo pagamintos iš betono liejinio, muilo, klijų ir iš kalėjimo bibliotekos pavogtų žurnalų lapų. Clarence’as Anglinas plaukus pavogė iš kalėjimo kirpėjo, o jo brolis Johnas turimais dažais išpiešė veidus.
- Gelbėjimosi liemenės ir plaustas: Kalėjimo bibliotekoje pasiskolinę žurnalą, kaliniai perskaitė, kad iš lietpalčių galima pasigaminti gelbėjimosi liemenes ir plaustą. Lietpalčius ir džinsinį audinį jie pavogė iš drabužių sandėlio ir atsigabeno į savo kameras. FTB teigimu, kaliniai pavogė visus 55 lietpalčius. Policija po pabėgimo rado gelbėjimosi liemenių. Pagal jų siūles nustatė, kad jos buvo susiūtos kalėjimo siuvimo mašinomis tose dirbtuvėse, kurioje dirbo Westas. Siūlės buvo užsandarintos - prispaustos ir palaikytos prie karštų vamzdžių, kad plastikas išsilydytų.
- Paprasti pabėgimui reikalingi įrankiai: Kadangi kaliniai negalėjo gauti įprastų įrankių, juos reikėjo patiems susimeistrauti. Pavyzdžiui, veržliaraktį jie pasigamino iš medžio gabalo, prie kurio prisuko metalinę galvutę.
Kaliniai dirbtuvėse: pastogės paslaptys
Valgykloje, kurioje keturi kaliniai galėjo aptarti pabėgimo planą niekieno netrukdomi, jie nusprendė pasigaminti keturis galvų maketus ir paguldyti juos ant pagalvių, kad naktį kalinius skaičiuojantys prižiūrėtojai nepastebėtų, jog trūksta pabėgėlių. Be to, jiems reikėjo pašalinti pastogėje esantį ventiliacijos vamzdį, pasigaminti gelbėjimosi liemenes ir plaustą su irklais. Reikėjo gauti visas medžiagas bei įrankius ir viską daryti visiškai slaptai, kad prižiūrėtojai nepastebėtų. Visi B bloko kaliniai jau žinojo, kuo šie keturi „draugai” užsiima naktimis. Kai kurie netgi padėjo gauti įvairių įrankių ir juos slėpė savo kamerose. Johnas ir Clarence’as buvo atsakingi už galvų maketus. Praustuvėje Johnas sumaišė betono dulkių, smulkių akmenukų, muilo ir klijų. Iš bibliotekoje gautų žurnalų išplėšė puslapius su reklamomis ir juos priklijavo prie galvų, kad paviršius būtų glotnus. Galiausiai galvas nudažė piešimo reikmenų rinkinio dažais. Paruoštas galvas Johnas įbruko Clarence’ui ir šis kruopščiai jas papuošė tikrais kalėjimo kirpykloje, kurioje dirbo, gautais plaukais.
Darbas palėpėje ir sargybinių apgaulė
Patekę į palėpę, kaliniai pasidarė puikią įrankių ir rekvizitų slėptuvę. Westas pasirūpino, kad jie galėtų ramiai darbuotis. Jis įtikino svarbiausius prižiūrėtojus, kad jam vienam yra pavesta išdažyti palėpę. Prižiūrėtojas jį įleido į palėpę su dažymo reikmenimis bei kopėčiomis ir užrakino duris. Tai nustebino labiau patyrusius prižiūrėtojus, nes anksčiau vieniems kaliniams nebuvo leidžiama dirbti. Tačiau jie buvo patikinti, kad Westas užrakintas ir negali pasprukti. Pastogėje niekieno netrukdomas Westas nusuko ventiliacijos vamzdį. Vienintelė problema buvo ta, kad atidūs prižiūrėtojai galėjo jį matyti iš kitos bloko koridoriaus pusės. Todėl į priešais kameras esantį koridorių, kuriuo vaikščiojo prižiūrėtojai, Westas iš viršaus šlavė dulkes ir šiukšles. Rezultatas buvo toks, kokio tikėtasi: prižiūrėtojai skundėsi. Westas pasisiūlė palėpėje pakabinti kilimų, kad šie apsaugotų nuo šiukšlių.
Pabėgimo naktis ir Westo likimas
Darbas įgavo pagreitį. Dienomis Westas slapčia gabeno klijus ir virves į palėpę, o kiti naktimis darė plaustą ir sukdavo ventiliacijos vamzdį. Patį vamzdį atsukti nebuvo sunku, bet link stogo vedančioje šachtoje Morrisas ir Johnas pastebėjo du strypus ir varžtais prisuktas didžiules metalines groteles. Sunkiai, tačiau per tris naktis Morrisas spaustuvu taip išlenkė strypus, kad galėjo pro juos pralįsti ir pasiekti geležines groteles. Morrisas bandė atsukti varžtus iš kirpyklos gautomis ir perdarytomis žirklėmis. Nepavyko. Westui teko pavogti dulkių siurblio variklį, o Morrisas jį pavertė gręžtuvu. Varžtai nejudėjo iš vietos - juos reikėjo nupjauti. Morrisas ėmėsi daug pastangų reikalaujančio darbo: atsuktuvu grandė surūdijusius varžtus, kad galėtų prie jų prieiti nedideliu, pačių sumeistrautu pjūklu. Gegužės pabaigoje kaliniai buvo beprarandą drąsą. Westas nuolat juto prižiūrėtojų spaudimą, kad jis nuimtų kilimus, nes šie kėlė gaisro pavojų. Be to, Johnui teko išmesti pontoną, kurį jis darė ilgą laiką. Plaustą turėjo laikyti du 40 centimetrų skersmens pontonai, o Johno padarytas pontonas buvo vos 15 centimetrų. Medinis pontono ventilis irgi neveikė taip, kaip turėjo, todėl teko siūti naują pontoną ir gaminti guminį ventilį. Morrisas galiausiai nugremžė tiek rūdžių, kad pjūklo diskeliu galėjo pasiekti grotelių varžtus, ir pjovė juos kas vakarą. Birželio 10 dieną grotelės galiausiai buvo išpjautos.
Westą paliko kameroje
Birželio 11 dieną 21.30 val. kaliniai ant pagalvių sudėjo papjė mašė galvas. Broliai Anglinai ir Morrisas išsmuko iš kamerų, užlipo į pastogę ir laukė Westo. Tačiau šis nepasirodė. Westas nebuvo išgremžęs pakankamai didelės angos aplink groteles. Jis tikėjosi, kad pavyks paplatinti angą pabėgimo naktį, bet betonas nepasidavė. Johnas bandė paplatinti angą iš kitos pusės - veltui. Trys kaliniai nusprendė palikti Westą. Palėpėje jie paliko ir visus jo įrankius, jeigu šis prasiveržtų. Jie išstūmė groteles ir išsilaisvino. Nuslinko stogu ir šalia pastato esančiu ventiliacijos vamzdžiu nusileido žemyn. Apačioje jiems beliko perlipti tvorą. Visi jie yra anksčiau bandę pabėgti iš kalėjimų, todėl spygliuota tvora jų nesulaikė. Vienas paskui kitą per ją perlipo. Kaliniai visu greičiu lėkė link vandens, prisipūtė liemenes ir valtį. San Francisko ir Aukso Vartų šviesos atsispindėjo vandenyje, o trijulė griebė irklus, įlipo į plaustą ir įstūmė jį į šaltą vandenį. Tolesnis jų likimas nežinomas. Tąnakt vanduo buvo ramus, jiems tikriausiai pavyko, teigiama vienuose policijos šaltiniuose. Kituose nurodoma, kad srovė buvo stipri ir nunešė juos į jūrą. Pirmą naktį paieškos būrys rado įlankoje plūduriuojantį irklą. Po trijų dienų išniro plastiko įmautė su Anglino brolių šeimos nuotraukomis ir adresais. Per kitas dvi savaites į krantą buvo išmesta dar daugiau įrodymų: gelbėjimosi liemenė ir plausto liekanos. Šie trys kaliniai iki šiol nerasti, tačiau byla dar nėra baigta. 2009 m.
Nauja vadovybė ir pastatų dūlėjimas kaip pabėgimo faktoriai
1962 m. - praėjus 50 metų nuo Alkatraso kalėjimo pastatymo - pastatai buvo smarkiai apgriuvę. Pastato vidus, pvz., valgykla ir valdymo centras, buvo renovuotas, o sienos griuvo, todėl keturiems kaliniams pabėgti buvo vieni niekai. 1962 m. į Alkatrasą buvo paskirtas naujas inspektorius, inspektoriaus pavaduotojas ir saugumo vadovas. Jie įvedė naują valgymo tvarką - valgykloje prie stalų susodino po keturis vyrus, todėl kaliniai netrukdomi galėjo aptarinėti savo pabėgimo planą tris kartus per dieną. Be to, pasikeitė ir prižiūrėtojų darbo tvarka, o tai lėmė nesaugumą ir netvarką. Situaciją lengvino ir tai, kad broliams Anglinams buvo leista gyventi greta esančiose kamerose, nors jie buvo galimų pabėgėlių sąraše. Nepaisant visų atsitiktinumų, sensacingas pabėgimas buvo paremtas išradingumu, bendradarbiavimu ir kantrybe. Be keturių kalinių atkaklaus ir sunkaus darbo pabėgimas iš Alkatraso nebūtų pavykęs esant bet kokioms sąlygoms.
Marijampolės kalėjimo siena: rekordinis piešinys
Marijampolė pasiekė naują Lietuvos rekordą. Iš pradžių sumanyta išpaišyti tik dalį kalėjimo sienos, kad būtų ne tokia niūri. O vėliau piešinys tiek didėjo, kol galiausiai tapo rekordiniu. Agentūra „Factum“ patvirtino, kad Marijampolėje nuo šiol yra didžiausias piešinys ant sienos. Jis - daugiau nei 1000 kv. m. Beje, kalėjimą išgražino buvęs nuteistasis. Prieš trejus metus marijampolietis Ričardas Gruodis ėmėsi gražinti kalėjimo sieną. Bausmę čia atlikusio vyro planas buvo išpaišyti tik dalį niūrios tvoros. „Savivaldybės administracija matė, kad kažką darau, tapau. Jų iniciatyva mane išleido, pasitikėjo, leido piešti ant sienos“, - pasakojo marijampolietis R. Gruodis. Išėjęs į laisvę Ričardas toliau gražino niūrią kalėjimo sieną. Prisijungė ir būrys savanorių. Marijampolės savivaldybė darbų eigą viešino socialiniame tinkle, kol vieną dieną gavo pasiūlymą pasidomėti, ar piešinys ne rekordinis. ,,Pilietiška marijampolietė feisbuke, po vienu iš pirmųjų savivaldybės įrašu, parašė komentarą, kad, gal tai galėtų būti Lietuvos rekordas“, - netikėtą įvykių posūkį atskleidė Marijampolės vicemerė Agnė Pavelčikienė. Šiandien, Lietuvos rekordus fiksuojančios agentūros vadovui stebint, kalėjimo siena buvo išmatuota. Iš viso piešinys - net 400 m ilgio ir 3 m aukščio, 1221 kv. m. Agentūros „Factum“ vadovas Vytautas Navaitis paskelbė, kad Marijampolės miestas nuo šiol turi naują Lietuvos rekordą. Kad darbas taps rekordiniu, piešinio autorius sako net negalvojęs. Tiesiog norėjo, kad miestas būtų gražesnis ir spalvingesnis. Marijampoliečiai gyrė sumanymą pilką ir purviną kalėjimo sieną ryškiai nuspalvinti: „Labai gražu. Ne tas žodis gražu, tiesiog dūšia džiaugiasi.“ „Dažnai einu pasivaikščioti, turėsiu į ką pažiūrėti. Nuostabu.“ Marijampoliečiams dar kliūva sienos apačia. Ji - neišpiešta, tačiau rekordinio piešinio autorius žada ir ją išgražinti. Kalėjimas iš išorės nebūtinai turi atrodyti niūri vieta. Tam pritartų visi važiuojantys Stoties gatve ir matydami ryškiomis spalvomis papuoštą Marijampolės kalėjimo sieną. Jau trečius metus vykdomo projekto "Iš už sienos" metu kalėjimo tvora virsta meno kūriniu, tačiau šiais metais nutapytas piešinys išties įspūdingo dydžio. Siekti rekordo padėjo Marijampolės kalėjimo kolektyvas bei Lietuvos kalėjimų tarnyba, kurie palaikė tokią gan drąsią idėją ir leido puošti pilkas sienas. Taip pat menininko Ričardo Gruodžio indėlis yra neįkainojamas - visi spalvingi piešiniai yra jo vaizduotės vaisius. Sukurtus eskizus ant sienos perkėlė Visuomenės ir verslo plėtros instituto suburta savanorių komanda - 17 jaunų marijampoliečių, kurie beveik dvi savaites, nepaisydami kartais ir nedėkingo oro, centimetras po centimetro spalvomis gražino daugiau kaip 400 metrų ilgio sieną. 1221 kvadratinio metro ploto, 407 metrų ilgio ir 3 metrų aukščio piešinys, kuriam prireikė net 500 litrų dažų.
Atviro tipo bausmių vykdymas ir pabėgimai
Pavyko išsiaiškinti, kad minėtą ikiteisminį tyrimą Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdyba pradėjo dar pernai rudenį, gavusi informacijos, kad Alytuje narkotikus platinantys asmenys juos įsigija iš vieno Alytaus kalėjimo kalinio, atliekančio jam skirtą bausmę atviro tipo sąlygomis, t.y. Šį kalinį demaskuojančiai kratai jo namuose senajame Žaliakalnyje rengtasi ilgai. Minėtas visas privilegijas praradęs, nors, kiek truks šis ikiteisminis tyrimas - neaišku, nuteistasis nėra linkęs prisipažinti prekiavęs kvaišalais. Ir, taip pat, kaip jau užsiminta, jis - ne pirmas atviro tipo sąlygomis bausmę Alytaus kalėjime atlikęs nuteistasis, minimas garsiose pastarojo meto bylose. Pasidomėjus Bausmių vykdymo kodekse, kokias teises turi atviro tipo sąlygomis bausmes atliekantys nuteistieji, nebežinai, ar juoktis, ar verkti. Jie turi teisę turėti pinigų, kurių naudojimas neribojamas, bei vertingų daiktų, taip pat telefoną bei gali naudotis interneto ryšiu. Ir, kaip jau užsiminta, išvykti kasdien net iki keturiolikos valandų, jeigu to reikalauja jų darbo pobūdis, į laisvę, grįžtant į bausmės atlikimo vietą tik nakvoti. Tiesa, tik Lietuvos teritorijoje. O kartą per savaitę, bet iki dviejų parų - ir parvykti į namus arba aplankyti gimines. Be to, jeigu jau rengiamasi juos išleisti į laisvę, jie išleidžiami į ją ir būsto paieškoms. Minėtas kodeksas teigia, kad į atviro tipo bausmės atlikimo vietas siunčiami asmenys, nuteisti už neatsargius ir tyčinius nusikaltimus, už kuriuos paskirta bausmė neviršija vienerių metų. Tačiau į atviro tipo bausmės atlikimo vietą iš pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietos gali būti perkelti ir asmenys, atlikę ne mažiau kaip ketvirtadalį bausmės, bei nuteistieji, iki kurių galimo lygtinio paleidimo yra likę ne daugiau kaip dveji metai.
Pabėgimas vogtu automobiliu
Dramatiškos gaudynės baigėsi Rasų g., kai pareigūnai tarnybiniu automobiliu užblokavo bėglius autobuso stotelėje. Paaiškėjo, kad tai Alytuje vogtas automobilis, o prie vairo įkliuvo iš Alytaus kalėjimo prieš kelias dienas pabėgęs nuteistasis Karolis Pilkauskas. Kalėjimų departamento duomenimis, gegužės 18 dieną jis nustatytu laiku negrįžo iš trumpalaikės išvykos. Vyras važiavo su dar dviem bičiuliais, vienas 48-erių, kitas - 32-ejų metų. Vyrai, be pareigūnų leidimo, staiga išlipo iš mašinos ir pradėjo traukti iš kišenės turimus daiktus bei mėtyti juos ant automobilio stogo. Per apžiūrą cigarečių pakelio viduje, popieriniame lankstinuke, buvo rasti 2 maišeliai su baltos spalvos medžiaga, įtariama narkotikais. Automobiliu važiavę vyrai negalėjo nurodyti, kam priklauso rastos galimai narkotinės medžiagos. Automobilį vairavusiam kaliniui kelių policija surašė protokolus už keturis eismo taisyklių pažeidimus. Viešnagė Vilniuje vyrui baigėsi areštine ir gresiančia dar viena baudžiamąja byla.
Kalėjimų reformos: reabilitacija ar bausmė?
Kalinų daugėjimas visame pasaulyje yra didelė problema. Turime nuspręsti - ar norime juos reabilituoti ar bausti. Juk pinigai gali būti panaudojami tam, kad kaliniai ne tik išmoktų kažko, kas padėtų jiems legaliai užsidirbti išėjus iš kalėjimo, bet ir padėtų sutrumpinti bausmės laiką. Toptenz.net siūlo paskaityti apie kalėjimus, kurie sugalvojo labai netradicinių išeičių.
Senatvė ir išankstinis paleidimas
Senstant vis daugėja išlaidų sveikatos priežiūrai. Ta pati taisyklė galioja ir kalinių atveju - tūkstančiai senyvo amžiaus žmonių, laikomų už grotų, valstybėms labai brangiai kainuoja. Kai kurie iš jų buvo areštuoti prieš kelis dešimtmečius. 2013 metais JAV buvo paskelbta, kad kiekvienas 65 metų ar vyresnis kalinys, kuris jau kali 10 ar daugiau metų arba yra atlikęs 75 procentus savo bausmės gali kreiptis dėl išankstinio paleidimo.
Automobilių restauravimas kalėjime: „svajonių mašinos”
Pietų dykumos pataisos centro (Southern Desert Correctional Center) garaže stovi 32 svajonių mašinos - septintojo dešimtmečio „Corvette” ir „Mustang”, 1959-ųjų „Ford Thunderbird”, 1965-ųjų „Chevy Malibu” ir vienas pikapas, pagamintas 1935-aisiais. Visa tai galėjo virsti metalo laužu, bet už grotų virs lobiu. Kad šios retos gražuolės prisikeltų naujam gyvenimui, pasirūpina kaliniai. „Mes turime laiko tai atlikti gerai!” - tokiu reklaminiu šūkiu viliojami klientai, kurių, beje, netrūksta. Amerikoje daugybė senų automobilių entuziastų. Pavyzdžiui, Billas Koningas su sūnumi Ryanu investavo beveik 30 tūkstančių dolerių, kad restauruotų 1948-ųjų „Ford F-1” pikapą, kurį atrado pūvantį viename Nebraskos kaime. Dabar šis automobilis blizga ir atrodo tarsi ką tik nuriedėjęs nuo automobilių gaminimo terminalo Detroite, nors iš tiesų išvažiavo iš kalėjimo garažo. Daugumoje JAV kalėjimų už grotų sėdintys nusikaltėliai gamina tiktai automobilių numerių lenteles, o Pietų dykumos pataisos centre jie užsiima gerokai įdomesniais projektais. Tiesa, kad gautum teisę restauruoti automobilius, turi būti baigęs bent jau vidurinę mokyklą ir pusę metų kalėjime nenusižengti jokioms taisyklėms. „Tai jums ne koks senas įprastas darbas kalėjime”, - pakalbintas „The Wall Street Journal” šypsojosi Michaelas Levi Fulleris, dvylikai metų sėdęs už grotų. Per valandą šis nuteistasis uždirba 5,15 dolerio (12,7 lito), tiesa, ne vienas kalinys dalį savo atlygio turi atiduoti Nevados aukų fondui. Bet ir dėl to niekas šiame kalėjime nesiskundžia. Juk kiti siūlomi darbai - gerokai nuobodesni. Tarkime, tuose pačiuose pataisos namuose kiti įkalintieji senas kortų malkas paverčia suvenyrais Nevados kazino arba siuva drabužius. Amerikos kalėjimuose atsiranda vis įdomesnių darbų kaliniams, nes visi supranta, kad daugybę metų ant gulto pragulėjęs žmogus laisvėje nebemokės dirbti.
tags: #kalejime #piesinys #automobilis