Važiavimas automobiliu yra lyg ir paprastas mokslas, bet kartu labai sudėtingas - tai menas, kuriame galima pasiekti artistinio meistriškumo. Mašinos vairavimo problemos iš tiesų yra sudėtingos ir jų negalima įsprausti į griežtus rėmus. Visas eismas priklauso nuo daugybės veiksnių: stabdymo arba vingio įveikimo būdo, konkretaus automobilio, meteorologinių sąlygų, kelio dangos rūšies ir būklės. Pakanka bet kuriems veiksniams pasikeisti, ir elgtis gali tekti jau kitaip. Daug priklauso ir nuo to, ką jau mokame ir ko nemokame.
Pagrindiniai pavarų jungimo principai posūkyje
Griežtai įsidėmėkite, jog nevalia daryti posūkio laisvąja eiga. Visada turime privažiuoti posūkį su įjungta pavara. Kokia? Ogi ta, kuria ketiname posūkį užbaigti. Žemesnioji pavara turi būti įjungta prieš posūkį. Pasitaiko, kad ir posūkyje tenka keisti pavarą ar stabdyti, nes nėra kitos išeities, tačiau tai yra išimtys. Vyrauja teiginys, kad posūkyje akceleratorius paspaudžiamas, nuvažiavus pusę kreivės. Tai yra klaida, nes šis manevras sunkus, tad neskubėkime jo išbandyti.
Pirmiausia, nevalia perjungti pavaros posūkyje. Gal ne visiškai "nevalia", nes vairavimo teorijoje nepripažįstama tokia sąvoka, bet to reikia vengti visomis išgalėmis. Įsidėmėkite: vingį pradedame ta pavara, kuria ketiname jį užbaigti. Verčiau praraskime truputį greičio vingio pradžioje, bet jį įveikime sklandžiai ir budriai, pasitikdami visokius netikėtumus. Juk kiek galima laimėti laiko vingio pradžioje? 1/10 sekundės? Tai nedaug.
Mašinoms su mechanine pavarų dėže egzistuoja svarbi taisyklė, kuri byloja, jog išjungti pavarą sukant nerekomenduojama. Ten, kur vasarą galima būtų pralėkti su vėjeliu, išjungus pavarą, žiemą geriau važiuoti įjungta pavara. Savaime suprantama, kad posūkyje važiuosite žemesne pavara, nei ta, su kuria atvažiavote iki jo. Dar daugiau, stenkitės dar iki kelio lanksto lėtinti greitį ne vien tik stabdydami, bet ir mažindami variklio apsukas, perjungdami pavaras nuo aukštesnės prie žemesnės. Bet kuriuo atveju, važiuojant slidžiu keliu, visada turi būti įjungta kokia nors pavara.
Teisingos trajektorijos pasirinkimas posūkyje
Slidaus posūkio įveikimui reikia ruoštis iš anksto. Pats svarbiausias dalykas - teisingos trajektorijos pasirinkimas. Esmė paprasta: reikia judėti nuo išorinio eismo juostos krašto pradžioje link vidinio pabaigoje.
Vyrauja teiginys, kad posūkyje akceleratorius paspaudžiamas, nuvažiavus pusę kreivės. Tai klaida. Šis manevras sunkus, tad neskubėkime jo išbandyti. Vis dėlto, mokėjimas įveikti posūkį šitokiu būdu, slystant, praverčia ne tik sportiniam važiavimui, bet ir tam tikromis kasdieniško, normalaus važiavimo situacijomis.
Ypatingomis aplinkybėmis, kai matomumas puikus, tam tikru mastu leidžiama "nupjauti" vingį ten, kur kelyje nepažymėta ištisinė ašinė linija, ir tik vingį, sukantį į dešinę, nes nupjaudami jo dešinę dalį, niekam nekeliame pavojaus. Nupjauti vingį, sukantį į kairę, - labai pavojinga.
Trajektorijos skirtumai tarp sportinio ir kasdienio vairavimo
Pasirenkant važiavimo trajektoriją, vienintelį skirtumą tarp sportinio ir "kasdieninio" važiavimo sudaro tai, ar eismas nutrauktas, ar ne. Specialiuosiuose ralio ruožuose, kur eismas nutrauktas, nerizikuojame susidurti su netikėta kliūtimi (automobiliu, dviratininku ir t. t.) ir galime pjauti vingius, kaip norime. Vadinasi, normaliai važiuojant vingiu, trajektoriją galima pasirinkti patogesnę, neperžengiant dešinės pusės ribų.
Žinoma, uždaroje trasoje vairuotojas turi daugiau vietos manevruoti. Taigi, pradėti vingį galima palyginti ankštokai, jeigu tai leis maksimaliai "ištiesinti" vingio pabaigos trajektoriją. Pavyzdžiui, į dešinįjį vingį įvažiuojame kairiąja puse ir jį nupjauname. Pradėdami kairįjį vingį, neturime pereiti į dešinę pusę ir vėl į kairę, taikantis nupjauti sekantį dešinįjį vingį, o ankštai prisiglaudžiame prie pirmojo vingio vidinės pusės ir toliau važiuojame ne taip, lyg vingis būtų vienas (pamirškime idealią trajektoriją, kurios reikėtų laikytis įveikiant vieną vingį), o tiktai siekdami kuo geriau užbaigti antrąjį, paskutinį, vingį.
Ilgai važiuodami ištęstu vingiu, nuo tam tikros vietos turime glaustis prie vidinės jo pusės. Ir tik artėjant vingio pabaigai, dera tiesinti kreivę ir užbaigti vingį tiesiąja su nuspaustu iki galo akceleratoriumi. Žiedinėje trasoje kiekvienas varžybų dalyvis stengiasi rasti optimalią važiavimo trajektoriją ir, važiuodamas kiekvieną tolesnį ratą, stengiasi tiksliai pakartoti tą pačią, išbandytą trajektoriją. Būtina įsidėmėti stabdymo bei greitinimo momentus. Vingyje reikia važiuoti išilgai liestinės.
Vairavimas slidžiame kelyje ir pavarų jungimas
Atėjus žiemai, gatvės pasidengia balta danga, ir vairavimas tampa nauju iššūkiu. Tai laikotarpis, kai vairuotojai turėtų prisiminti svarbiausius vairavimo slidžiame kelyje principus ir taisykles. Žiema suteikia puikią galimybę išbandyti savo vairavimo įgūdžius ir išmokti, kaip saugiai keliauti net ekstremaliomis oro sąlygomis.
Svarbiausi principai vairuojant žiemą
- Įvertinti kelio dangos būklę ir automobilio padangas.
- Laikytis didesnės, nei įprastai, distancijos nuo kitų transporto priemonių.
- Esant reikalui stabdyti labai švelniai.
- Nedaryti staigių judesių vairu ir akceleratoriaus pedalu.
- Pasirinkti saugų greitį.
Viena didžiausių klaidų - posūkyje perjungti pavaras ar stabdyti, nes taip labai paprasta išprovokuoti nevaldomą slydimą. Posūkyje automobilis stabilesnis, jeigu važiuojama su įjungta pavara ir neišminta sankaba. Slidžiu keliu stabdymas varikliu ir neblokuojant ratų, pagerina automobilio stabilumą. Jeigu stabdomas automobilis pradėjo slysti į šoną, reikia nustoti stabdyti. Staiga stabdant automobilį, užpakaliniai ratai užsiblokuoja (čiuožia) greičiau, nei priekiniai.
Banalu, tačiau stabdymas didina priekinių ratų ir kelio dangos sukibimą. Stabdant didžioji dalis automobilio masės persikelia į priekį. Šiuo fizikos dėsniu galima ir reikia naudotis, kad prieš pat posūkį apkrautumėte priekinę automobilio dalį. Nereikia persistengti - visiškai sustabdžius ratus, mašina šliuoš kaip ant slidžių. Geriau stabdyti pamažu, tik iki sukibimo ribos (arba suveiks ABS, jei jūsų automobilyje yra ši įranga). Kai mašina išsuktais ir blokuotais ratais važiuoja tiesiai, reikia prisiversti atleisti stabdžius.
Prieš važiuojant įkalnėn iš anksto įjungiama žemesnė pavara, kad nereikėtų perjungti pavaros ir automobilis nesustotų įkalnėje. Jeigu automobilis čiuožia tiesiai nuo kalno, tuomet reikia stabdyti dažnais paspaudimais pagrindiniu stabdžiu, neblokuojant ratų ir neišjungus pavaros, tuo pat metu laikyti mašiną tiesiai.
Jeigu važiuojant automobiliu su galiniais varančiaisiais ratais, posūkyje pradėjo slysti į šoną galinė ašis, reikia truputį atleisti akseleratoriaus pedalą, vairą pasukti į slydimo pusę. Jeigu važiuojant automobiliu su priekiniais varančiaisiais ratais, posūkyje pradėjo slysti į šoną galinė ašis, reikia truputį stipriau paspausti akseleratoriaus pedalą ir automobilio judėjimo kryptį koreguoti vairu.
Slydimo prevencija ir valdymas
Slydimas yra labai pavojingas, todėl stenkitės jo išvengti. Gana dažna vairuotojų daroma klaida - užmina stabdį ir laukia, kas bus toliau. To daryti tikrai nereikėtų. Jeigu jaučiate, kad automobilis slysta, reikia tinkamai į tai reaguoti. Pirmiausia, stenkitės nepanikuoti - panika dažniausiai sukelia staigius judesius, o svarbiausia vairuojant žiemą yra švelnūs ir ramūs judesiai. Žiemą ir esant slidžiai kelio dangai akceleruokite tolygiai ir stabdykite lėtai. Įsibėgėjant, jauskite, kai automobilis įgauna trauką, taip išvengsite ratų prasisukimo ir praslydimo. Stabdykite anksčiau, nei esate įpratę sausame kelyje, ir lėtai, nes sustoti slidžiame kelyje užtrunka ilgiau.
Pavarų dėžės veikimas ir variklio savybės
Jungiant pavaras reikia prisiminti, kad jų pakeitimas turi būti dar nepraradus pagreičio. Pavarų perjungimo veiksmus būtina tobulai koordinuoti. Principas čia toks: to paties automobilio variklio galia, esant vienodiems apsisukimams, yra pastovus dydis, o jo ratų varomoji jėga - kintamas dydis. Kiekviena pavara turi nemažą galimų greičių diapazoną, tačiau nevalia tuo elastingumu piktnaudžiauti. Pavarų dėžė yra joms perjungti.
Visada reikia turėti galvoje, kad, ieškant būdų, kaip padidinti variklio galią, kuri padėtų lengviau įveikti sunkius kelio ruožus, buvo rastas kitas sprendimas: kadangi nepavyko sukurti įtaiso, didinančio variklio galią pagal kelio sunkumą, pabandyta didinti ratų varomąją jėgą. Gamyklos pateiktieji duomenys visada atitinka tikrąjį variklio apsisukimų skaičių ir greitį. Kiekvienas variklio apsisukimų viršijimas verčia alkūninį veleną suktis per dideliais apsisukimais, sunkiau tenka dirbti vožtuvams ir jų spyruoklėms, greičiau susidėvi skirstymo velenėlis ir visi variklio elementai. Tai yra nuostolis, nes, dirbdamas per dideliais apsisukimais, variklis ne tik genda, bet ir praranda galios. Tiek per maži, tiek ir per dideli variklio apsisukimai, palyginti su gamyklos instrukcijoje nurodytais, yra žalingi.
Mechaninės pavarų dėžės perjungimas
Keičiant pavarą, nepakanka tiksliai koordinuoti judesius ir kuo sklandžiausiai atlikti visą operaciją, nepakanka tiksliai žinoti, kada reikia įjungti kitą pavarą: dar nepaprastai svarbu mokėti įsibėgėti automobiliu kiekvieną kartą prieš įjungiant aukštesnę pavarą.
Jeigu pavaros yra išdėstytos H raidės pavidalu (pirmoji pavara viršuje, antroji - apačioje, trečioji - aukštyn ir į dešinę ir ketvirtoji - vėl žemyn), tada perjungti pavaras iš pirmosios į antrąją lengva, ypač kai pirmoji pavara sinchronizuota. Bet perjungti antrąją pavarą į trečiąją ir atvirkščiai yra sunkiau, nes negalima skirstyti šio kelio į dvi ar net tris dalis: aukštyn-dešinėn-aukštyn. Turime pasitreniravę išmokti antrąją pavarą perjungti į trečiąją ir atvirkščiai vienu sklandžiu judesiu: įstrižai dešinėn į viršų, įstrižai kairėn žemyn. Apskritai pavarų perjunginėjimui galioja bendra taisyklė: daryti viską labai švelniai. Nei stumti, nei traukti per jėgą.
Važiavimo tipai ir pavarų perjungimas
Yra trejopas važiavimas automobiliu: 1) normalusis, 2) greitasis, 3) lenktyninis. Visa, kas buvo anksčiau pasakyta, ypač apie pavarų perjungimą, tinka greitajam važiavimui. Tų pačių veiksmų lėtesnis atlikimas būdingas normaliajam važiavimui. Lenktyninio važiavimo pagrindas yra žaibiški pavarų perjungimo manevrai tobulai sinchronizuotais judesiais.
Be to, perjungiant pavaras, labai dažnai - ir tai užvis sunkiausia - koja nenuimama nuo akceleratoriaus, droselio vožtuvas būna atvertas iki galo. Tai sunkus manevras, kuriam gerai atlikti reikia ilgų pratybų. Treniruodamiesi perjunginėti pavaras, nenukėlę kojos nuo akceleratoriaus, visada turime būti labai atsargūs. Sankabos išmynimo momentu būna didžiulis pavojus "persukti" variklį, jį visiškai sugadinti. Sunkesnių manevrų galima išmokti tik pratybomis!
Dažnos klaidos ir patarimai
Mechaninės pavarų dėžės vis dar labai paplitusios Lietuvoje, ir daugelis vairuotojų stengiasi perjungti pavaras taip, kad taupytų degalus arba jaustųsi sportiškiau. Tačiau praleidžiant pavaras arba naudojant agresyvų žemesnės pavaros perjungimą, galima sugadinti svarbius komponentus, tokius kaip sankaba, dviejų masių smagratis ar net variklis.
Viena iš dažniausių klaidų yra pavarų perjungimas be sankabos. Šiuo metu pavarų dėžė patiria didžiulę apkrovą, o dažnai kartojant šį „pratimą“, ji tiesiog sugenda. Žinoma, galima persijungti be būdingo garso, tačiau tam reikia labai gerai pažinti savo automobilį ir pajusti, kada apsisukimai atitinka norimą pavarą.
Kita klaida - nuolatos spaudžiamas pedalas. Daugelis vairuotojų, įskaitant tuos, kurie turi didelę patirtį už vairo, mėgsta ilgą laiką spausti sankabą. Jie tai daro net tada, kai sustoja prie šviesoforo arba tiesiog laukia kažko neišjungdami variklio. Sankabos perkrova: staigūs greičio skirtumai perdegina sankabą, dėl to ji slysta ir atsiranda degėsių kvapas.
Lėtinant, artėjant prie raudono šviesoforo signalo ar sankryžos, nebūtina perjungti žemesnės pavaros per kiekvieną pavarą. Iš penktos galima iš karto perjungti į trečią ar net antrą, kai greitis pakankamai mažas. Tinkamai veikiančios pavaros yra viena svarbiausių sureguliuoto automobilio dalių. Profesionalus jų naudojimas gali leisti vairuoti ir greičiau, ir efektyviau.