Naudoto automobilio įsigijimas - atsakingas procesas, kuris, deja, ne visada baigiasi sėkmingai. Daugelis pirkėjų susiduria su paslėptais defektais, suklastotais dokumentais ar net tarptautinėmis paieškomis. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą atvejų, iliustruojančių riziką ir teisinius niuansus, susijusius su naudotų automobilių pirkimu, ir pateiksime patarimų, kaip apsisaugoti nuo sukčių.
Dramatiška pirkėjo istorija: suklastoti dokumentai ir teisėsaugos bejėgiškumas
Socialiniuose tinkluose paplitusi istorija atskleidžia ne tik ciniškus automobilių perpardavinėtojų metodus, bet ir teisėsaugos bejėgiškumą ginant apgautus pirkėjus. Nors vyras teigia surinkęs įrodymus, patvirtinančius dokumentų klastojimą, teisinė sistema, atrodo, stoja ne nukentėjusiojo, o apsukraus pardavėjo pusėn.
Automobilio įsigijimas ir pirminiai įtarimai
Viskas prasidėjo 2023 metų pavasarį, kai Nojus Jurkus atvyko į Birštoną apžiūrėti 2009 metų gamybos „Nissan Qashqai“. Pardavėjas, kurį pirkėjas apibūdina kaip „ramų, šiltą dieduką“, skelbime garantavo, kad automobilis yra be defektų. Nors prietaisų skydelyje degė įspėjamoji lemputė, pardavėjas aiškino, kad taip yra dėl pakeisto akumuliatoriaus. Siekiant išsklaidyti abejones, pardavėjas pasiūlė kartu nuvykti į techninės apžiūros centrą.
Apžiūra buvo praeita iš pirmo karto, tačiau vėliau bylos dokumentus analizavęs pirkėjas pastebėjo keistus rodiklius - dviejų litrų dyzelinio variklio dūmingumas siekė vos 0,01 m⁻¹ (įprastai šis rodiklis svyruoja nuo 0,3 iki 1,0). Visgi specialistai trūkumų nefiksavo ir sandoris įvyko.
Pardavėjo gudrybės ir teisinės pinklės
Keistenybės prasidėjo pildant pirkimo-pardavimo sutartį. Pardavėjas pats, savo ranka, užpildė vokišką pirkimo-pardavimo sutartį, daugeliui žinomą „Kauferio“ vardu. Tik vėliau, automobiliui po dviejų savaičių sugedus (servise nustatyta, kad automatinės pavarų dėžės tepalų kanaluose pilna metalo drožlių, o remontas gali kainoti iki 7 700 eurų), pirkėjas atidžiau pažvelgė į dokumentus.
Paaiškėjo, kad malonus pardavėjas į sutartį įrašė ne savo, o fiktyvaus Vokietijos piliečio duomenis ir pats už jį pasirašė. Paskambinus pardavėjui ir pareikalavus atsakomybės, šis tiesiog pareiškė, kad automobilio jis apskritai nepardavė. Turėdamas šio pokalbio garso įrašą ir suklastotą sutartį, N. Jurkus kreipėsi į policiją.
Pirkėjas tampa bendrininku?
Tačiau vietoj pagalbos tyrėjai grasinančiu tonu pareiškė, kad ant suklastoto dokumento pasirašęs pirkėjas pats gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaip bendrininkas. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Nusprendęs teisybės ieškoti teisme, vyras susidūrė su dar didesniais iššūkiais. Paaiškėjo, kad iš pirmo žvilgsnio paprasto pardavėjo interesus gina patyrusi teisininkė, o byla greitai virto klampiu ir brangiu procesu.
Vienintelė pirkėjo viltis buvo rašysenos ekspertizė, kuri turėjo įrodyti, kad sutartį pildė būtent tas žmogus, iš kurio buvo pirktas automobilis. Tačiau teismo paskirta ekspertė pareiškė, kad raštas nepriklauso atsakovui. Nepriklausomas tyrėjas, kuriam buvo pateikti ir kiti to paties pardavėjo anksčiau pildyti dokumentai su analogiškomis schemomis (gauti iš „Regitros“ duomenų bazės), po ilgo delsimo pareiškė negalintis nei patvirtinti, nei paneigti autorystės.
Pardavėjo pasiteisinimai ir teismo sprendimas
Teismo posėdžiuose atsakovas pateikė sunkiai įtikimą versiją. Jis aiškino, kad sutartyje nurodytą asmenį iš Vokietijos netyčia sutiko Marijampolės automobilių turguje, pasisiūlė jam padėti parduoti automobilį ir parsivežė jį į Birštoną. Paklaustas, ar turi šio asmens kontaktus, pardavėjas teisėjui atsakė, kad žvejojant telefonas įkrito į vandenį, todėl visi numeriai dingo. Pirkėjo nuostabai, teismui toks paaiškinimas pasirodė visiškai tinkamas.
Be to, taip pat paaiškėjo, jog bandomojo važiavimo metu prie visureigio buvo pritvirtinti svetimi - tame pačiame kieme stovinčio „Mercedes“ - valstybiniai numeriai. Jau trejus metus trunkantis teisinis procesas pirkėją įstūmė į finansinę aklavietę. „Kiekvienas posėdis, kiekviena ekspertizė ir advokatų valandos kainuoja didžiulius pinigus. Labiausiai skauda ne dėl pinigų, o dėl to, kad trejus metus bergždžiai įrodinėju tai, ką mačiau savo akimis. Jaučiuosi apgautas du kartus - pirmą kartą Birštone, antrą kartą sistemoje“, - nusivylimo neslepia N. Jurkus.
Visgi jis pabrėžia, kad ši istorija atspindi tik jo asmeninę patirtį konkrečioje situacijoje ir nėra skirta apibendrinti visos teismų sistemos ar joje dirbančių žmonių. N. Jurkus akcentuoja, kad nepaisant visko, jis vis dar tiki Lietuvos teisingumu ir viltis dar gyva.
Eksperto verdiktas: pirkėjas buvo suklaidintas
Įvertinęs šią trejus metus besitęsiančią dramą, automobilių pirkėjų teises ginančios „Autopretenzija“ vadovas Ramūnas Mackevičius teigia, kad vyras pateko į klasikinių sukčių spąstus, tačiau teisiniame kelyje susidūrė su sunkumais dėl netinkamo pasiruošimo.
Techniniai įrodymai teisme
Pasak specialisto, tokio pobūdžio bylose visiškai neužtenka teismui pateikti paprastos serviso išvados, kurioje nurodytas tik gedimo faktas. Teisėjai nėra technikos ekspertai, todėl jiems būtina pateikti itin išsamų defektacijos aktą. Jame turi būti aiškiai aprašyta, pavyzdžiui, ar variklyje rastos metalo drožlės atsirado dėl natūralaus nusidėvėjimo, ar trūkumai buvo užmaskuoti tyčia, naudojant specialius tirštus tepalų priedus, kurie laikinai paslepia besitrinančių detalių garsus.
Policijos vaidmuo ir civilinės bylos
Komentuodamas policijos sprendimą nutraukti tyrimą, ekspertas pabrėžia, kad teisėsauga tokius konfliktus dažniausiai traktuoja išimtinai kaip civilinius santykius, o ne baudžiamąjį sukčiavimą. Būtent todėl pareigūnai atsisako tirti tokius pareiškimus ir nukentėjusiuosius siunčia teisybės ieškoti teismuose.
Visgi, trejus metus trunkantis bylinėjimasis rodo, kad pirkėjas nuo pat pradžių buvo nukreiptas neteisingu teisiniu keliu. Nepasiruošus, nepasidarius išsamios ekspertizės ir neturint geležinių techninių įrodymų, eiti į teismą yra didžiulė finansinė rizika. Praktika rodo, kad tokie bandymai dažniausiai baigiasi ne tik bylos pralaimėjimu, bet ir prievole padengti apsukraus pardavėjo advokatų išlaidas.
Kritinė situacija ir vienintelė išeitis
Ekspertas neslepia, jog situacija yra kritinė. Jeigu nukentėjusysis į salę žengs neturėdamas išsamaus, nepriklausomų pavarų dėžių meistrų parengto apžiūros akto, byla greičiausiai bus galutinai pralaimėta. Eksperto teigimu, vienintelė išeitis šioje stadijoje - skubiai prašyti teismo atidėti posėdį, per tą laiką atlikti pilną sugedusio agregato ardymą bei ekspertizę ir tik surinkus nenuginčijamus faktus grįžti prie bylos nagrinėjimo.
Pirkėjo teisių gynimas: kas svarbu žinoti?
Automobilio pirkimo procedūra nėra labai sudėtinga. Dažnu atveju, susiradus patikusį modelį, sumokami pinigai pardavėjui, o šis perrašo automobilio nuosavybės dokumentus pirkėjui. Tačiau kartais naujai įsigyta transporto priemonė netikėtai ima kelti rūpesčius: gedimai, paslėpti trūkumai ar suklastota rida gali reikšti, kad nusipirktas nekokybiškas automobilis.
Svarbiausi veiksmai pastebėjus trūkumus
- Vos pastebėjus trūkumų rekomenduojama nuvažiuoti į nepriklausomą servisą techninės apžiūros.
- Jei automobilis pirktas iš įmonės, taikomas vartotojų teisių apsaugos įstatymas.
- Jei pardavėjas nesutinka geranoriškai spręsti problemos, spręsti ginčus su įmonėmis padeda Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT).
- Jei įsigyto automobilio kaina yra maža, galima netvarkingą transporto priemonę parduoti supirkėjams arba išardyti detalėms. Automobilių supirkėjai, tokie kaip Gelda.lt, superka net ir nekokybiškus, daužtus ar nevažiuojančius automobilius.
- Visada tikrinkite automobilio istoriją („Regitra“, „carVertical“ ir pan.). Nuvykite į servisą patikrai prieš pirkimą, o ne po.
Teisėsaugos ir teismų praktika: tarptautinės paieškos ir nuosavybės teisės
Sulaikytas automobilis dėl tarptautinės paieškos
Utenos apylinkės teismas neseniai nagrinėjo situaciją, kai buvo pripažinta negaliojančia automobilio „Audi“ pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas konstatavo, kad pardavėjas neturėjo nuosavybės teisės į parduotą transporto priemonę - automobilis buvo ieškomas tarptautiniu mastu ir turėjo būti grąžintas teisėtam savininkui. Dėl šios priežasties pirkėjas faktiškai liko ir be automobilio, ir su papildomomis išlaidomis.
Ginčas kilo po to, kai Lietuvoje įsigytas ir be kliūčių pirkėjo vardu įregistruotas automobilis po kelių mėnesių buvo sulaikytas Latvijoje. Pasienio patikros metu paaiškėjo, kad transporto priemonė yra įtraukta į Šengeno informacinę sistemą kaip ieškoma Belgijos iniciatyva, o automobilis turi būti konfiskuotas ir perduotas teisėtam savininkui.
Kaip pažymi byloje klientą atstovavęs advokatas Mantas Baigys, ši byla iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksali: pirkėjas automobilį įsigijo įprasta tvarka, automobilis buvo įregistruotas Lietuvoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad teisiškai situacija buvo visai kita. Bylos duomenimis, transporto priemonę ieškovas įsigijo iš Lietuvos bendrovės, o ši automobilį buvo pirkusi Vokietijoje iš fizinio asmens. Nors pardavėja teigė veikusi sąžiningai ir rėmėsi jai pateiktais registracijos dokumentais, teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su automobilio kilme ir dokumentais.
Belgijos registracijos liudijimo ypatumai
Ypač reikšminga tapo tai, kad Belgijos registracijos liudijime buvo aiškiai nurodyta: šis dokumentas nepatvirtina nuosavybės teisės, o transporto priemonės valdytoju jame buvo nurodyta ne automobilį pardavęs fizinis asmuo, bet teisėta Belgijos bendrovė. Teismas konstatavo, kad vien registracijos liudijimo perdavimo nepakanka laikyti įrodymu, jog pardavėjas turėjo nuosavybės teisę į transporto priemonę ar teisę ją perleisti.
Dar daugiau - profesionaliai automobilių prekyba užsiimančiam verslininkui taikomas aukštesnis atidumo ir rūpestingumo standartas. Teismo vertinimu, pardavėja, nepareikalavusi papildomų nuosavybės teisę ar įgaliojimus patvirtinančių dokumentų, prisiėmė riziką, kad vėliau negalės pagrįsti savo teisės disponuoti automobiliu.
„Šioje byloje vienas esminių momentų buvo tai, kad pardavėjas negali apsiriboti vien formaliu dokumentų turėjimu. Jei pats dokumentas aiškiai nurodo, kad jis nepatvirtina nuosavybės teisės, pardavėjas turi imtis papildomų veiksmų ir įsitikinti, kas iš tikrųjų yra savininkas ir kokiu pagrindu automobilis parduodamas“, - komentuoja AVOCAD advokatas. Teismas pabrėžė, kad pagal Civilinį kodeksą pardavėjas turi imperatyvią pareigą patvirtinti, jog parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise, o tretieji asmenys į jį neturi teisių ar pretenzijų. Ši pareiga nėra vien formalumas - jos pažeidimas gali lemti sandorio negaliojimą.
Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad atsakovė nebuvo automobilio savininkė ir neturėjo teisės jo parduoti, todėl sudaryta sutartis buvo pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Svarbi bylos dalis buvo ir restitucijos klausimas. Kadangi automobilis jau buvo sulaikytas Latvijoje ir saugomas iki perdavimo teisėtam savininkui, jo grąžinimas pardavėjai objektyviai nebebuvo galimas. Todėl teismas taikė vienašalę restituciją - įpareigojo pardavėją grąžinti pirkėjui visą už automobilį sumokėtą kainą.
Be to, teismas priteisė ir dalį pirkėjo patirtų nuostolių. Tarp jų - išlaidos teisinei pagalbai Latvijoje, registravimo ir taršos mokesčiams, „Regitros“ pažymai bei daliai draudimo išlaidų po automobilio sulaikymo. Iš viso pirkėjui buvo priteista 2 122,87 Eur nuostolių atlyginimo. Taip pat teismas priteisė daugiau nei 9,6 tūkst. Eur bylinėjimosi išlaidų. „Žmogus faktiškai liko ir be automobilio, ir su papildomomis išlaidomis, kurias patyrė gindamas savo teises. Teismas aiškiai pasakė: jeigu pardavėjas neturėjo teisės parduoti daikto, pirkėjui negali būti perkelta tokios rizikos, kad jis liktų be automobilio“, - sako advokatas M. Baigys.
Šis sprendimas reikšmingas ne tik konkrečios bylos šalims, bet ir platesnei naudotų automobilių rinkai. Jis dar kartą primena, kad transporto priemonės registracija ar formalus jos įrašymas registre savaime nesukuria nuosavybės teisės ir nepašalina rizikos, jei pati nuosavybės grandinė yra ydinga. Teismas atmetė argumentą, kad vien tai, jog automobilį buvo galima įregistruoti Lietuvoje, reiškia teisėtą nuosavybės perleidimą. Priešingai - buvo aiškiai akcentuota, kad „Regitra“ nevertina transporto priemonių valdymo pagrindų teisėtumo, o registracija yra tik vienas iš įrodymų, galinčių būti paneigtų kitais duomenimis.
Pasak Manto Baigio, praktinė šios bylos žinutė labai aiški: transporto priemonių pardavėjai turi kruopščiai tikrinti ne tik automobilio techninę ar registracinę istoriją, bet ir patį nuosavybės perleidimo pagrindą. „Tai yra aiškus signalas rinkai: naudotų automobilių prekyboje neužtenka pasikliauti tuo, kad dokumentai atrodo tvarkingi arba kad automobilį pavyko įregistruoti. Reikia įsitikinti, ar parduodantis asmuo iš tiesų turi teisę perleisti nuosavybę. Priešingu atveju visa rizika gali tekti pardavėjui“, - pažymi jis.
„Regitros“ duomenų bazės ir ieškoma transporto priemonė
Andrius Šukėnas, vienas iš nemokamos teisinės pagalbos ir konsultacijų grupės feisbuke bei „Instagram“ įkūrėjas, pasakojo, kad jo atstovaujamas vyras nusprendė penkerius metus turimam automobiliui pakeisti valstybinį numerį. Dėl šios paslaugos jis kreipėsi į šalies transporto parko registrą valdančią VĮ „Regitra“, tačiau įmonės darbuotoja perspėjo, kad nors nauji valstybiniai numeriai išduoti bus, jo turima transporto priemonė ieškoma Italijoje, todėl teks luktelėti policijos pareigūnų, kurie patikrins dokumentus. Atvykę policijos pareigūnai patikrino ne tik dokumentus, bet ir konfiskavo automobilį.
Pamėginęs jį atgauti, vyras išgirdo, kad laukti gali tekti netgi metus, mat tiek laiko esą gali trukti valstybių susirašinėjimas aiškinantis, kodėl paskelbta automobilio paieška.
Ankstesnė registracija Lietuvoje
Kaip aiškino A. Šukėnas, jo atstovaujamas vyras automobilį įsigijo 2015 m. „Jeep Grand Cherokee“ jau buvo registruotas Lietuvoje. Buvo sudaryta tvarkinga pirkimo-pardavimo sutartis ir be jokių kliūčių automobilį vyras užsiregistravo, o vėliau ir važinėjo juo penkerius metus. Problemų kilo tik šiemet.
Visgi paaiškėjo, kad Italija, iš kurios automobilis buvo atvežtas į Lietuvą, „Jeep“ paiešką paskelbė dar 2017 m. sausio 1-ąją. Ir nors informacija, kad ieškomas konkretus automobilis, Lietuvą pasiekė, paaiškėjo, kad atliekant techninę apžiūrą nėra tikrinama, ar automobilis ieškomas, todėl ir problemų „Jeep“ vairavusiam vyrui nebuvo. Klausimų kilo tik tada, kai vyras panoro pakeisti automobilio valstybinius numerius naujais, mat, aiškino „Regitros“ atstovai, kas kartą kreipiantis paslaugų į juos, patikrinamos duomenų bazės, ar transporto priemonė nėra vogta, ieškoma ir pan.
Valstybinių numerių panaudojimas ir paieškos priežastys
Nors policijos pareigūnai iš pradžių pasakojo, kad tikslios informacijos, kodėl automobilis ieškomas, neturi, o tokiais atvejais vadovaujamasi ieškančiosios šalies nurodymais, kurie skambėjo paprastai - transporto priemonę reikia konfiskuoti, vėliau paaiškėjo, kokie nemalonumai ištiko lietuvį. Kaip „Delfi“ pasakojo teisininkas A. Šukėnas, paaiškėjo, kad Italijoje 2017 m. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl padarytų administracinių nusižengimų.
„O jie, kaip paaiškėjo, buvo padaryti todėl, kad Italijoje pardavus automobilį jis nebuvo išregistruotas, o jo valstybiniai numeriai buvo uždėti kitai transporto priemonei. Kažkas su ja važinėdamas darė nusižengimus, gavo baudas, o vėliau numeriai tapo ir pagrindu ieškoti ne kokios kitos transporto priemonės, o būtent lietuvio įsigyto „Jeep“, - kalbėjo A. Šukėnas. Paaiškėjus šioms detalėms, automobilis buvo grąžintas teisėtam jo savininkui Lietuvoje. Tiesa, pastebėjo A. Šukėnas, grąžinus automobilį jo prietaisų skydelyje įsižiebė ABS lemputė, o tai reiškia, kad žmogus ne tik patyrė streso ir nuostolių, bet ir savo transporto priemonę atgavo ne tokios pačios būklės, kokia ji buvo prieš ją konfiskuojant.
Kaip patikrinti, ar automobilis nėra ieškomas?
Per šiuos metus „Regitra“ 46 kartus kreipėsi į policiją dėl ieškomos transporto priemonės. 2019-aisiais į pareigūnus buvo kreiptąsi 135 kartus. Kaip „Delfi“ aiškino Aurelija Juodytė, „Regitros“ komunikacijos skyriaus vadovė, gavus pranešimą apie konfiskuotą transporto priemonę, ši išregistruojama, kad negalėtų dalyvauti eisme. Pirkėjai turėtų patys aktyviai tikrinti informaciją apie perkamą automobilį.
Automobilių pirkimas Vokietijoje: svarbiausi aspektai ir dokumentai
Perkant automobilį Vokietijoje, svarbu žinoti apie tam tikrus niuansus ir reikalingus dokumentus, siekiant išvengti nemalonumų.
Klausimai ir atsakymai apie pirkimą Vokietijoje
- Ar galima nusiderėti? Įprastai kainą galima derėtis proto ribose.
- Ar kainos rašomos su mokesčiais? Kaina dažniausiai nurodoma be tranzitinių numerių ir draudimo išlaidų.
- Kaip su draudimu iki Lietuvos? Draudimo reikės būtinai.
- Kas išduoda tranzitinius/laikinuosius numerius? Numerius išduoda policijoje (bent jau prieš 5 metus).
Nuosavybės dokumentai Vokietijoje
Vokietijoje pagrindinis dokumentas, įrodantis automobilio nuosavybės teisę, yra Fahrzeugbrief (techninis pasas). Jame surašyti visi duomenys apie mašiną ir savininką. Taip pat gali būti TUV/AU popierėliai (techninė apžiūra, tarša). Jei yra papildoma įranga (dujos, webasto ir t.t.), vokiečiai paprastai turi ir tam dalykui patikros dokumentus. Jei pardavėjas nėra perpardavinėtojas (turkas ar rusas), dažnai būna ir serviso knygutė.
Kai kuriose „Regitrose“ reikalaujama ir „kleine brief“ (mažojo brifo arba Fahrzeugschein), kurio paprastai nebūna. Vokiečiai stebisi, kai jo prašoma. „Regitra“ turi prieigą prie Vokietijos duomenų bazės ir gali patikrinti, ar mašina išregistruota. Taip pat reikalingas Kaufvertrag (pirkimo-pardavimo sutartis) su visais atributais.
Seno ir naujo pavyzdžio dokumentai
- Naujo pavyzdžio Fahrzeugbrief (nuo 2006 m.)
- Seno pavyzdžio Fahrzeugbrief
- Kaufvertrag - pirkimo-pardavimo sutartis.
Automobilio transportavimo galimybės
Jei automobilis keliaus ant tralo (taip pigiau ir patogiau, iš Vokietijos į LT pargabenti kainuos 300-400 EUR), tereikia pasirašyti „Kaufvertrag“ ir nuimti mašiną nuo įskaitos (Auto abmelden) Registracijos biure (Verkehrsamt arba Zulassungstelle). Su savimi turėti Fahrzeugbrief ir Kaufvertrag kopiją (galima kopijas iduoti tralo vairuotojui ir iki susitikimo Lietuvoje).
Jei norima varyti pačiam, prasideda problemos ir išlaidos. Turi būti galiojantys TUV/AU. Jeigu nėra, galima sugaišti visą dieną, o jei mašina nelabai tvarkinga - galima ir nepraeiti (kaina - apie 45 EUR). Privaloma gauti tranzitinius numerius, bet tam reikalingas draudimas (Doppelkarte). Trumpiausias laikotarpis - 15 dienų. Tada su visais dokumentais varoma į Zulassungstelle, gaunami tranzitiniai numeriai ir tas mažasis brifas (Fahrzeugschein), nurodomas laikas, kada reikia parodyti mašiną. Kai mašina apžiūrima, išduodamas tarptautinis leidimas (Internationaler Zulassungschein). Lietuvoje atiduodami visi dokumentai, sumokamos įmokos, ir automobilis registruojamas.
Rizika perkant iš skelbimų portalų
Jei kaina skelbime atrodo superinė, tai beveik garantuotai yra apgavystė. Jokiu būdu negalima atlikti jokių išankstinių mokėjimų. Pasitaiko apgaulių su netikromis nuotraukomis (pvz., „Vectra“ parduodama su „Astra“ salonu) ar suklastotais VIN numeriais. Visada reikėtų tikrinti VIN ir būti budriems.
Atliekomis pripažinti automobiliai iš Vokietijos
Šiuo metu itin padaugėjo iš Vokietijos įvežamų automobilių, kurie yra pripažinti atliekomis ir turi būti sunaikinti. Tokius automobilius galima atpažinti pažvelgus į registracijos liudijimą - jame turi būti speciali žyma vokiečių kalba „VERWERTUNGNACHWEIS LAG VOR“, kuri reiškia, jog transporto priemonė laikytina atlieka.
Įprastai pirkėjai susigundo gera automobilio būkle ir mažesne negu rinkos kaina. Tik vėliau paaiškėja, jog šios transporto priemonės nebus galima eksploatuoti dėl per didelio taršos kiekio. „Dažniausiai netinkamu eksploatuoti arba atlieka mes laikome tokį automobilį, kuris yra sudaužytas ar kaip kitaip mechaniškai netvarkingas. Tačiau šie automobiliai, kurie atvyksta iš Vokietijos į Lietuvą, yra nauji ir išoriškai gali atrodyti puikiai. Jie paprasčiausiai neatitinka Europos Sąjungos taršos normų, todėl negali būti naudojami viešajame eisme.
„Mes taip pat susisiekėme su Vokietijos Transporto Tarnyba (KBA), kuri užtikrino mus, jog šios transporto priemonės turėjo būti sunaikintos. Buvo susitarta dėl bendradarbiavimo keičiantis visa turima informacija dėl neteisėtai vykdomos veiklos“, - teigia D. Tai yra pranešimas spaudai - pateiktos informacijos redakcija neredaguoja, o už pranešimo turinį atsako jį paskelbę autoriai.
Techninė apžiūra užsienyje ir „Regitros“ reikalavimai
Vilniaus rajone gyvenanti Nataša Varžinskienė įsitikino, kad realybėje gražūs pažadai dėl techninės apžiūros gali būti apgaulingi. 2004 metų „Chrysler PT Cruiser“ jai pardavė Vokietijoje gyvenanti sesuo. Mašina 1600 kilometrų kelionę į Lietuvą iš Kelno įveikė savo eiga. „Už papildomą apžiūra sesuo sumokėjo 150 eurų. Meistrai patikino, kad variklis ir kiti mazgai veikia be priekaištų“, - pasakojo N. Varžinskienė.
Vokietijoje technines apžiūras atliekančios įmonės „Dekra“ išduotas dokumentas lietuvių specialistams pasirodė netinkamas. Taip pat teko važiuoti į techninę apžiūrą Vilniuje, tačiau čia viskas klostėsi nelengvai. Kontrolierius pareikalavo nušveisti priekinių žibintų stiklus, taip pat pakoreguoti šviesų spindulio aukštį. Dauguma šių trūkumų buvo sužymėti ir vokiškame dokumente, kaip smulkūs trūkumai. Nešvietė ir priešrūkiniai žibintai, tačiau jų iš gamyklos išvažiavęs šis „PT Cruiser“ niekada ir neturėjo. Ant automobilio jie atsirado kartu su kitos mašinos priekiniu buferiu.
M. Kulakauskas patvirtino, kad nuo šiol techninė apžiūra gali būti atlikta ne tik mūsų šalies techninės apžiūros įmonėse, bet ir kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje. Tačiau M. Kulakauskas pabrėžė, kad pateikiama pažyma turi atitikti ne nacionalinius, o Europos Sąjungos direktyvos standartus. „Konkrečiu atveju, pateiktoje pažymoje informacija neatitinka aukščiau nurodyto įsakymo, kuriuo vadovaujasi „Regitra“. Iš pateiktų kopijų matyti, kad techninis patikrinimas atliktas ne pagal direktyvos reikalavimus, o pagal nacionalinius, t.y. Lrytas.lt pasiteiravus, kuo vokiškasis „Dekra“ dokumentas neatitinka Europos Sąjungos direktyvos (kuri galioja ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, ir daugumoje ES šalių), „Regitros“ atstovai skirtumų neįvardino.
tags: #kaip #automobilio #atrado #brifas