Moterų teisių evoliucija - ilgas ir sudėtingas procesas, kuris apėmė ne tik teisę balsuoti, bet ir platesnį moterų vaidmenį visuomenėje bei šeimoje. Nors kai kuriose šalyse kovos už šias teises buvo ilgos ir dramatiškos, Lietuvoje moterys teisę rinkti ir būti renkamos įgijo palyginti anksti ir be didelių sukrėtimų.
Ankstyvasis moterų įsitraukimas į visuomeninį ir politinį gyvenimą
XIX amžiaus pabaiga - XX amžiaus pradžia: visuomeninė veikla ir partijų kūrimasis
Dar XIX amžiuje moterys aktyviai įsitraukė į labdaros organizacijų veiklą. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje jos ėmė dalyvauti ir pradėjusių kurtis politinių partijų veikloje. Tokios partijos kaip Lietuvos socialdemokratų partija (įkurta 1896 m.) ir Lietuvos demokratų partija (principai suformuluoti 1903 m.) deklaravo abiejų lyčių politinį lygiateisiškumą. Šių partijų veikloje aktyviai dalyvavo būsimosios parlamentarės Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Liuda Purėnienė ir kitos žymios visuomenininkės.
1905 m. įkurtas Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimas savo programoje akcentavo: „Atstovai į parlamentą renkami lygiu, tiesiu, slaptu, priverstiniu balsavimu be skirtumo tikėjimo, tautybės, lyties ir luomo.“ Krikščioniškosios krypties partijų veikloje aktyviai dirbo būsimosios parlamentarės Magdalena Galdikienė ir Ona Muraškaitė.
Didysis Vilniaus Seimas (1905 m.) ir moterų dalyvavimas
1905 m. gruodžio 4-5 dienomis vykusiame pirmajame didžiajame lietuvių suvažiavime, gavusiame Didžiojo Vilniaus Seimo vardą, pirmą kartą buvo reikalaujama Lietuvai autonomijos su sostine Vilniuje. Šiame suvažiavime greta vyrų dalyvavo ir moterys. Tarp delegačių buvo būsimosios Lietuvos Respublikos Seimo narės Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Liuda Purėnienė. Moterys ir toliau aktyviai dalyvavo įvairių visuomeninių, politinių organizacijų veikloje, pačios būrėsi į organizacijas, rūpinosi švietimu, socialine globa, sveikatos apsauga, moterų teisėmis.
Kelias į rinkimų teisę Lietuvoje
Pirmasis pasaulinis karas ir moterų emancipacija
Moterų emancipaciją paskatino Pirmasis pasaulinis karas. Karo metu, daugeliui lietuvių pasitraukus į Rusijos gilumą, moterims teko imtis iki tol vyrų atliktų vaidmenų, kas prisidėjo prie jų didesnio įsitraukimo į visuomeninį gyvenimą.
Lietuvos Tarybos veikla ir moterų neatstovavimas
Pirmasis realus žingsnis atkuriant Lietuvos valstybingumą buvo žengtas 1917 m. rugsėjo 22 d., kai Vilniuje posėdžiavusi Lietuvių konferencija išrinko 20 narių Lietuvos Tarybą, kurią įpareigojo paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Stebėtina, tačiau nė viena moteris netapo šios konferencijos delegate. Dėl šio fakto ne kartą protestavo moterų organizacijos, ragindamos į Lietuvos Tarybą įtraukti bent vieną jų atstovę. Nors buvo galima rasti ne vieną raštingą, ne tik gimnazijoje, bet ir universitete išsilavinimą įgijusią kandidatę, per visą Lietuvos Tarybos veiklos laikotarpį jos narių gretose nebuvo nė vienos moters. Nuo 1917 iki 1920 m. veikusi Lietuvos Taryba (nuo 1918 m. liepos 11 d. - Lietuvos Valstybės Taryba) veikė kaip tautos atstovybė, savita parengiamoji institucija, klojo pamatus tikrajam Lietuvos parlamentui - Steigiamajam Seimui.
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ir diskusijos dėl rinkimų teisės
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas skelbė nepriklausomos, demokratiniais pamatais sutvarkytos Lietuvos valstybės atstatymą ir pabrėžė, kad Lietuvos valstybės santvarką nustatys „demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“ Steigiamasis Seimas. Šiame dokumente nedetalizuojama, ar turėtų būti taikomas turto, amžiaus, lyties, ar koks kitas rinkimų cenzas. Kartais būtent šis sakinys yra pateikiamas kaip įrodymas, kad 1918 m. vasario 16 d. buvo suvienodintos vyrų ir moterų rinkimų teisės.
Tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Nors Lietuvos Taryba buvo įpareigota kiek galima greičiau surengti demokratinius ir visuotinius Steigiamojo Seimo rinkimus, tačiau dėl įvairių geopolitinių aplinkybių šios užduoties nepavyko taip greitai įgyvendinti. 1918 m. vasarą Lietuvos Valstybės Tarybos nariai monarchistai pristatė net ir Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurioje buvo labai aiškiai parašyta, kad moterys rinkimų teisės neturi: „Rinkimų teisės neturi: 1) moterys, 2) globojami asmenys, 3) bankrutuojantys asmenys, 4) asmenys, kurie gauna pašalpą vargšams [...]“.
Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai ir Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas
1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, kuriuose apibrėžė Lietuvos Valstybės piliečių teises bei pareigas ir valdžios institucijų funkcijas. Šiame teisės akte nebuvo tiesiogiai kalbama apie balsavimo teisės suteikimą moterims, tačiau buvo sakoma, kad „piliečiai, vis tik kurios būtų lyties [...], yra lygūs prieš įstatymus“ ir dar kartą pakartota, kad „Steigiamasis Seimas yra renkamas visuotinojo, lygiojo, tiesiojo ir slaptojo balsavimo pamatais“. Visuotinai priimta manyti, kad „lygus balsavimas“ reiškia, jog kiekvienas rinkėjas turi tik vieną balsą ir kiekvienas balsas yra lygiavertis.
Moterų rinkimų teisės principai buvo deklaruoti Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose, tačiau pati rinkimų teisė galutinai buvo įtvirtinta šios Laikinosios Konstitucijos nuostatas įgyvendinusiame 1919 m. spalio 30 d. Lietuvos Valstybės Tarybos priimtame Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme, kuris įsigaliojo 1919 m. gruodžio 2 d. šį įstatymą paskelbus oficialiajame leidinyje „Laikinosios Vyriausybės žinios“. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas lyčių lygiateisiškumo atžvilgiu buvo labai konkretus ir skelbė: „Rinkimuose dalyvauja visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, kuriems rinkikų sąrašus statyti pradedant suėjo 21 metai.“
Pirmieji rinkimai ir moterų dalyvavimas
Priėmus įstatymą ir paskelbus rinkimų datą, 1920 m. balandžio 14-16 dienomis įvyko pirmieji Lietuvos istorijoje demokratiniai, visuotiniai, lygūs ir slapti Seimo rinkimai, kuriuose lygiomis teisėmis dalyvavo tiek Lietuvos pilietės moterys, tiek Lietuvos piliečiai vyrai. Šių rinkimų amžininkai vėliau prisiminė: „Kai politinės lietuvių grupės organizavosi Steigiamajam Seimui rinkti, visos į savo kandidatų sąrašus įtraukė ir moterų. Lietuvos moterims už tą teisę jokių kovų nereikėjo vesti, tuo tarpu kai dar ir šiandien yra kraštų, kur moterys negali nė savo parlamento rinkti, nė būti į parlamentą išrinktos.“
Vis dėlto, tylus pasipriešinimas dėl teisės balsuoti rinkimuose vis tik egzistavo. Pavyzdžiui, jau vykstant Steigiamojo Seimo rinkimams Lietuvos Valstybės Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui teko išplatinti atsišaukimą, raginusį Lietuvos piliečius atlikti pilietinę prievolę ir paisyti lyčių lygybės, kuri dar ne visiems buvo suprantama: „Įsidėmėkite: pirmą kartą Lietuvoje įgijo moteriškė lygių politikos teisių su vyrais. Tai pasirodys daugeliui neįprastas daiktas, kad moteriškė sulyginta su vyru. Kad nebebūtų tokių prietarų!“
Moterų vaidmuo Steigiamajame Seime ir tarpukario Lietuvoje
„Amžiaus prezidiumas“ ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
1920 m. gegužės 15 d. laikinoji Lietuvos Valstybės valdžia - Valstybės Prezidentas, Ministrų Kabinetas, Lietuvos Valstybės Taryba - perdavė įgaliojimus tikram parlamentui - Lietuvos Steigiamajam Seimui. Pirmąjam jo posėdžiui - 1920 m. gegužės 15-ąją - pirmininkavo ir Steigiamąjį Seimą atidarė vadinamasis „amžiaus prezidiumas“, kurį sudarė moterys. Amžiaus pirmininke tapo 59 metų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, amžiaus sekretore - 24 metų Ona Račiukaitienė (Muraškaitė). Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, naudodamasi likimo nulemta amžiaus privilegija, posėdžio dalyviams tarė: „Laiminga esu, kad likimas suteikė man tos didelės garbės atidaryt šiandien mūsų nepriklausomos tėvynės Steigiamojo Seimo darbus ir šalies šeimininko vardu pasveikint visus čia susirinkusius. Laiminga esu galėdama tat padaryt, kaip sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja, kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamo teisių sulyginimo, kaip savo visuomenės narys, neliovęs kovot prieš kiekvieną pavergimą, vis tiek koks jis yra: tautų, luomų, ar kapitalo.“
Moterų atstovavimas Seimuose (1920-1940 m.)
Iš viso penkiose 1920-1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijose tautos atstovo pareigas ėjo 319 Lietuvos Respublikos piliečių, iš jų tik 11 buvo moterys (tai sudarė tik 3,45 proc. viso ano meto Seimo narių skaičiaus). Palyginti su visomis prieškario Lietuvos Respublikos Seimo kadencijomis, Steigiamajame Seime moterų parlamentarių dirbo daugiausia. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos penkios moterys, tačiau per visą kadenciją dirbo aštuonios.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Steigiamajame Seime dirbo neilgai - vos keturis mėnesius. 1920 m. rugsėjo 15 d. ji atsisakė Seimo nario mandato. Šių įvykių amžininkas generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis atsiminimuose rašė, kad ji mandato atsisakė ją delegavusios partijos sprendimu: „Iš šio Seimo buvo išprašyta Gabrielė Petkevičaitė ir tai tik todėl, kad jos vietą galėtų užimti Škirpa.“ Vėliau ji buvo išrinkta į Pirmąjį Seimą, tačiau taip ir netapo jo nare.
Felicija Bortkevičienė Seimo nare tapo 1921 m. sausio 25 d., Steigiamojo Seimo narėmis vėliau tapo ir Veronika Mackevičiūtė - 1921 m. balandžio 29 d., Morta Lukošytė - 1922 m. sausio 20 d.
Moterų dalyvavimo politikoje mažėjimas
1927 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu paleidus Trečiąjį Seimą, moterų dalyvavimas politinėje veikloje nutrūko. 1936 metais, renkant Ketvirtąjį Seimą, apskritai buvo suvaržytos demokratinės piliečių teisės. Kandidatų į Seimo narius nebegalėjo kelti piliečių susibūrimai, partijų veikla tuo metu apskritai buvo uždrausta, kandidatus parinko apskričių tarybos. Taip moterims kelias į parlamentą iš esmės buvo užvertas. Nors tarp galimų kandidatų buvo minima žymi visuomenininkė Sofija Čiurlionienė, tačiau vienintele kandidate 1936 metų Seimo rinkimuose tapo Eugenija Klupšienė, iškelta Šiauliuose. Nors ir sulaukusi didelio rinkėjų palaikymo, Eugenija Klupšienė taip ir nebuvo išrinkta Seimo nare. Būta liudijimų, kad Seimo nare ji netapo dėl rinkimų rezultatų klastojimo. Nors tuo metu buvo deklaruojamas lyčių lygiateisiškumas, tačiau, aukščiausių ano meto valstybės pareigūnų požiūriu, moterys neturėjo dalyvauti politikoje.
Moterų Seimo Prezidiume
Lietuvos Respublikos Seimas yra išskirtinė institucija, būtent Seime anuomet moteris pasiekė valstybinės karjeros aukštumas. Seimo Prezidiumo nare yra buvusi vienintelė moteris - Magdalena Galdikienė. 1925 m. rugsėjo 25 d. Magdalena Galdikienė buvo išrinkta Seimo Prezidiumo nare. Ji ėjo Antrojo Seimo antrojo sekretoriaus pareigas, o 1926 m. kovo 5 d. užėmė Antrojo Seimo antrojo vicepirmininko pareigas.
Pokyčiai tarpukario ir pokario Lietuvoje
Tarpukario šeimos modelio transformacija
Nepaisant sudėtingos politinės situacijos, per dvidešimt nepriklausomybės metų politinėje moterų istorijoje įvyko neįtikėtinai ženklūs pokyčiai, o moterų sąmoningumo trajektorijos negrįžtamai pakeitė Lietuvos visuomenės požiūrį į moteris ir jų vaidmenį. Stipriai pasikeitė ir tarpasmeninis vyrų ir moterų santykis. Jei 19-ojo amžiaus tradicinę lietuvių šeimą neretai sudarė kelios kartos, tai tarpukaryje ją pakeitė šiuolaikiška branduolinė šeima. Šeimos narių tarpusavio santykiai jau buvo grindžiami pasitikėjimu. Tarpukariu keitėsi ir santuokos motyvai, individuali partnerio laimė čia pradėta pripažinti kaip viena didžiausių santuokos vertybių.
Sovietinės okupacijos įtaka moterų vaidmeniui
1940 m. šeimos istorijos raida staiga nutrūko. Sovietinė valdžia siekė įjungti visas moteris į darbo rinką ir paversti jas visuomenininkėmis. Tai reiškė, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje visos moterys, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ir galimybių derinti šeimos bei darbo įsipareigojimus, privalėjo dirbti pilną darbo dieną valstybiniame darbe ir stengtis atlikti socialiai aktyvios moters įvaizdį. Kiekvieną mėnesį vis didesni moterų būriai dalyvaudavo propagandiniuose moterų mokymuose ir nesąmoningai perimdavo ten siūlomus lozungus.
Moterų balsavimo teisės pasauliniu mastu
Istorinė raida įvairiose šalyse
Visoje Europos Sąjungoje ir už jos ribų tik palyginti neseniai buvo užtikrinta visuotinė rinkimų teisė. Daugelis šalių priėmė dviejų (ar daugiau) etapų teisės aktus, pagal kuriuos iš pradžių balsuoti galėjo tik tam tikros moterys. Pavyzdžiui, 1918 m. Airijoje moterys teisę balsuoti įgijo sulaukusios 30 metų (jei jos turėjo pakankamai nuosavybės), o vyrai galėjo balsuoti sulaukę 21 metų. 1922 m. Airijos Laisvoji Valstybė suteikė lygias balsavimo teises vyrams ir moterims.
Nors sufražisčių kampanija sulaukė daug dėmesio, Britanija nebuvo pirmoji šalis, suteikusi moterims rinkimų teisę. Pirmoji tai 1893 metais padarė Naujoji Zelandija. Jos pavyzdžiu 1902 metais pasekė Australija, 1906 metais - Suomija, 1913 metais - Norvegija. Per laikotarpį tarp abiejų pasaulinių karų pradžių teisę balsuoti moterys įgijo dvidešimt keliose valstybėse, įskaitant Sovietų Rusiją (1917 metais), Vokietiją (1918), Jungtines Valstijas (1920), Braziliją ir Tailandą (1934 metais). Tačiau kitos šalys atsiliko. Tarp jų yra Prancūzija, kurios sufražistės, paveiktos bričių, bet atsisakiusios karingos kampanijos, teisę balsuoti išsikovojo 1944-aisiais. Šveicarijoje taip buvo padaryta tik 1971 metais.
Sufražisčių judėjimas Jungtinėje Karalystėje
Jungtinėje Karalystėje 1918 metų vasario 6 dieną įsigaliojo Žmonių atstovavimo įstatymas, pagal kurį rinkėjų sąrašas pasipildė maždaug 8 mln. moterų, vyresnių nei 30 metų ir atitikusių kitas sąlygas. Tokias pačias balsavimo teises kaip vyrai Didžiosios Britanijos moterys išsikovojo tik 1928 metais, bet tai buvo didelis žingsnis. Dešimtmečius trukusioje bričių kampanijoje dalyvavo sufražistės, garsėjančios karingais veiksmais, kurie tuo metu neturėjo precedento. Jos grandinėmis prisirakindavo prie bėgių, daužydavo parduotuvių vitrinas, sprogdindavo pašto dėžes, nutraukdavo elektros linijas, trukdydavo susirinkimams ir net susprogdino bombą vieno ministro namuose. Tokias kovos priemones propagavo grupės įkūrėja Emmeline Pankhurst.
Šimtai sufražisčių atsidūrė už grotų, bet ir ten jos tęsė protestus - atsisakydamos valgyti. Daugelis buvo maitinamos per prievartą. Tokia šiurkšti praktika buvo nutraukta 1913 metais, priėmus įstatymą, pagal kurį pareigūnai galėjo paleisti bado streiką paskelbusias kalines, kai jos pernelyg nusilpdavo, ir iš naujo suimti, kai jos atsigaudavo. E. Pankhurst buvo įkalinta ir paleista 11 kartų.
Labiausiai šokiruojamą aktą įvykdė ir sufražisčių reikalo kankine tapo Emily Davison. Ji 1913 metais žuvo per Derbio lenktynes, puolusi po karaliaus žirgu.
Moterų vaidmuo Pirmajame pasauliniame kare ir jo įtaka
Kai kurie istorikai svarbesniu veiksniu siekiant balso teisės moterims laiko moterų vaidmenį per Pirmąjį pasaulinį karą. 1914 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Emmeline Pankhurst sustabdė savo kampaniją, kad paremtų vyriausybės pastangas karo metu. Moterys ėmėsi svarbių darbų, daugeliui darbininkų vyrų išvykus į frontą. Jos dirbo laukuose, gamyklose ir kitur - tai buvo jų vaidmens visuomenėje revoliucija. Karui pasibaigus buvo leista žengti pirmuosius žingsnius lygių balsavimo teisių link.
Šiuolaikiniai iššūkiai ir tarptautiniai standartai
Šiandien lyčių lygybė Lietuvoje lygintina dvejais geopolitiniais lygmenimis. Esame Europos Sąjungos narė ir turėtume lygiuotis į ES šalis. Turime pagrindinius įstatymus, užtikrinančius moterų ir vyrų lygybę viešame gyvenime ir stebime eilę teigiamų pasikeitimų, tačiau yra nemažai sričių, kur lyčių lygybės principai Lietuvoje tiesiog netaikomi. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra antidiskriminacinio lyčių lygybę šeimoje užtikrinančio įstatymo. Priešingai, abu lygių galimybių - ir vyrų, ir moterų lygybės įstatymai neigia, kad lyčių lygybės principas privalo būti taikomas šeimoje.
Lietuva gali džiaugtis būdama viena iš gerai moterų teises užtikrinančių valstybių pasauliniu mastu. Smurtinių nusikaltimų lyties pagrindu skaičius (kaip ir visoje Europos Sąjungoje) yra mažas ir kasmet vis mažėja, nebepastebima skirtumų tarp vaikinų ir merginų pagrindinio išsilavinimo įgijimo, taip pat moterys pirmauja universitetinio išsilavinimo siekime.