Rusijos automobilių pramonė retai sulaukia komplimentų. Didžioji dalis Tarybų Sąjungoje pagamintų automobilių buvo vakarietiškų analogų kopijos, ir dažnai - nelabai vykusios. Automobilių pramonė Tarybų Sąjungoje pradėjo vystytis po Antrojo pasaulinio karo, kai užgrobti įrenginiai, konvejerių linijos ir brėžiniai buvo pargabenti iš rytinės Vokietijos dalies.

GAZ-M20 „Pobeda“: triumfas, gimęs iš sudėtingumo
Projekto ištakos ir pavadinimas
Projektas, vėliau tapęs „GAZ-M20 Pobeda“, buvo pradėtas „GAZ“ įmonės darbuotojo Valentino Brodskio iniciatyva, o tolimesnį vystymą perėmė Vladimiras Ariamovas. Daugybę potencialo turėjusį projektą teko sustabdyti po to, kai į Rusiją įžengė milžiniška Vokiečių armija. Iš pradžių naujasis „GAZ“ modelis turėjo būti pavadintas „Rodina“ (Gimtinė) vardu, tačiau Josifas Stalinas norėjo, jog būsimasis automobilis būtų vadinamas „Pobeda“ (Pergalė) vardu.
Techninės charakteristikos ir gamybos iššūkiai
„GAZ-M20 Pobeda“ buvo 4665 milimetrų ilgio, 1640 milimetrų aukščio automobilis, priskiriamas vidutinei klasei. Tradicinės komponuotės automobilis turėjo priekyje sumontuotą variklį ir galinius varomuosius ratus. Apvalių formų mašiną į priekį varė 4 cilindrų, 2,1 litro darbinio tūrio benzininis variklis, kurio pajėgumas siekė vos 50 arklio galių. Maksimalus automobilio greitis buvo 105 km/val.
Didžiausiu galvos skausmu tapo ne techninės charakteristikos, o bandymai pradėti masinę gamybą. Dėl itin prastos ekonominės padėties, daugelis pirmųjų egzempliorių buvo surenkami rankomis. „GAZ“ taip pat neturėjo galimybių gaminti didelių gabaritų detalių. Kita problema - didžiuliai tarpai tarp durelių, pro kuriuos į automobilio vidų patekdavo dulkės ar vanduo.
Patobulinimai ir reikšmė
Po vienerius metus trukusios pertraukos „GAZ-M20 Pobeda“ sugrįžo ženkliai atsinaujinęs. Automobilis turėjo patogesnę vairuotojo sėdynę, naują išmetimo sistemą, stipresnes galines spyruokles, pajėgesnę oro apipūtimo sistemą bei naują karbiuratorių. Per pakankamai trumpą laiką „GAZ“ pagamino daugiau kaip 230 000 skirtingų „M20 Pobeda“ versijų. Didžioji dalis pagamintų automobilių egzempliorių buvo naudojami įvairių valstybinių įmonių darbuotojų. Iki šių dienų „GAZ-M20 Pobeda“ yra laikomas vienu geriausių tarybinių automobilių. Nors komunistinės valdžios priespauda ir kartais nelogiški reikalavimai trukdė inžinieriams išlaisvinti vaizduotę bei panaudoti visas technologijas, tačiau liaudyje vyraujanti pakili, triumfuojanti nuotaika leido sukurti išties autentišką ir pakankamai kokybišką automobilį, kurio inžinerinės sėkmės nepavyko atkartoti kitiems „GAZ“ automobiliams.
GAZ-21 „Volga“: prestižas sovietinėje epochoje
GAZ-21 „Volga“ (ГАЗ-21 «Волга») - tarybinių vidurinės klasės lengvųjų automobilių serija, 1956-1970 m. gaminta Gorkio automobilių gamykloje (GAZ). Šis automobilis buvo kurtas daugiausia remiantis ankstesniu GAZ gaminiu - M-20 „Pobeda“, tačiau nuo pastarojo ženkliai skyrėsi. Nors GAZ-21 kūrimas prasidėjo dar 1951 m., serijinė gamyba pradėta 1956 m. Pradžioje „Volga“ gaminta ir su automatine greičių dėže, bet greitai šios modifikacijos atsisakyta.
Modifikacijos ir dizainas
Pirmos laidos GAZ-21 išsiskyrė gulsčiomis radiatoriaus grotelėmis, ant variklio dangčio turėjo elnio skulptūrėlę, bet vėliau ji saugumo ir taupumo sumetimais pašalinta. Antra serija pradėta gaminti nuo 1958 m. - šios „Volgos“ grotelės buvo statmenos, atnaujintas prietaisų skydelis. Nuo 1962 m. prasidėjo trečioji laida, kurios grotelės buvo vadinamos „banginio ūsų“ grotelėmis.

„Volga“ kaip elito ir tarnybinis automobilis
GAZ-21 „Volga“ buvo laikomas prestižiniu tarybiniu automobiliu. Tai buvo prabangiausias paprastam gyventojui įperkamas automobilis. Šiuo automobiliu važinėdavo tarybinė nomenklatūra - jis būdavo skiriamas kolūkių pirmininkams, gamyklų vadovams, partiniams veikėjams, kosmonautams, kitiems „ypatingai nusipelniusiems tarybinei liaudžiai“. Be to, „Volga“ tapo pagrindiniu tarnybiniu automobiliu - ji būdavo skiriama taksi, milicijai, greitajai medicininei pagalbai, dujų avarinei tarnybai, oro uostams, KGB ir kt. Automobilis buvo eksportuotas į daugelį šalių Vakarų, Pietų Europoje, Artimuosiuose Rytuose.
Gamintas nuo 1970-ųjų iki 1985-ųjų, GAZ 24 buvo prieinamas tik išskirtinai režimui lojaliems žmonėms - turėti „Volgą“ buvo prestižas. Po automobilio kapotu, pagal jo konceptą, turėjo būti 3 litrų darbinio tūrio V6 variklis, išvystantis 120 AG, tačiau realybėje nutiko kiek kitaip: „Volga“ gavo 2,5 litro keturių cilindrų variklį, išvystantį 95 AG.
Sovietinės automobilių pramonės kopijavimas ir adaptacija
„GAZ-A“ ir „Moskvič“: vakarietiškų modelių įtaka
Sovietų kino kronikos mėgdavo girtis sava automobilių gamyba. Tačiau rimtu pasiekimu veikiau galima įvardinti tai, kad trečiajame XX a. dešimtmetyje, 1932 m., Sovietų Sąjungoje pradėtas gaminti GAZ-A buvo beveik identiška penkiais metais „vyresnio“ „Ford Model A“ kopija. 1936 m. pirmasis 1946-ųjų „Moskvič“ markės automobilis praktiškai „nulaižytas“ nuo Trečiajame Reiche sukurto „Opel Kadett-K38“: kaip karo trofėjus į sovietų rankas pateko ne tik visa gamybinė dokumentacija bei didelė dalis įrangos, bet ir patyrę vokiečių specialistai.
„Žigulių“ gimimas ir „FIAT“ įtaka
Didieji automobilių gamintojai varžėsi dėl teisės statyti didžiulį automobilių gamybos fabriką Sovietų Sąjungoje. Pasisekė italų koncernui FIAT, nes anuomet Italijoje pakankamai stipri buvo komunistų partija. Šalia Volgos upės imta statyti milžiniškas fabrikas, turėjęs pagaminti po du tūkstančius automobilių per dieną. Fabrikas pavadintas VAZ - „Volžskyj avtomobilnyj zavod“, o šalia buvęs senovinis Stavropolio miestas pervadintas į Toljatį, pagerbiant Italijos komunistą.
Tiesa, iki gamybos pradžios italų inžinieriams teko gerokai pasukti galvą, nes sovietinės (o ir dabartinės) Rusijos keliai buvo šiek tiek kitokie, nei saulėtosios Italijos. VAZ-2101 prototipu buvusio FIAT-124 važiuoklė kaipmat ėmė byrėti šiurpiose bekelėse ir šiaurės speiguose, nors FIAT-124 ir buvo išrinktas 1967-ų Europos automobiliu. Byrėjo ne tik važiuoklė, bet ir kėbulo siūlės sutrūkdavo, teko modifikuoti - perkelti veleną viršun - variklį, galinius diskinius stabdžius pakeisti būgniniais ir t.t. Bendru sovietų bei italų sutarimu įkurta ir „Volgos“ automobilių gamykla Toljatyje. Visi vėlesni „Žigulių“ modeliai taip pat kurti „fiatų“ pagrindu.
Kitos sovietinės kopijos
Iki „žigulių“ gamybos pradžios sovietinė automobilių pramonė gamino vos keletą lengvųjų automobilių markių, nuplagijuotų nuo vakarietiškų: „Moskvič-400“ „nukaltas“ nuo „Opel Kadett K-38“, gaminto Vokietijoje dar tarpukariu, „kupriukas“-„zaporožietis“ ZAZ-965 nusižiūrėtas nuo FIAT-600, „muilinė“ ZAZ-966 „nukalta“ nuo NSU Prinz IV, sunkioji „Volga“ GAZ-21 nukopijuota nuo amerikietiško FORD Mainline, o rajoji GAZ-24 - nuo FORD Falcon. Sovietų imperijoje plagijuoti nebuvo tik automobiliai, bet ir dauguma buitinės technikos prietaisų, vaizdo bei garso aparatūra ir t.t., net grožinės literatūros kūriniai.
Kuro sąnaudos ir automobilių prieinamumas sovietmečiu
Lengvųjų automobilių degalų sąnaudos
Lengvieji automobiliai:
- VAZ-2101 („kapeika“): supaprastinta ir gana nekokybiška „Fiat“ kopija. Kaip skelbta paties gamintojo nuorodose, galiniais ratais varomas automobilis sunaudodavo apie 8 litrus 100 km kelio. Tikrasis rodiklis buvo gerokai didesnis, ne mažiau kaip 10 litrų.
- Moskvič-408: bandomoji šio garsaus automobilio versija gimė tolimaisiais 1964 metais. Konstruktoriai karštai tikino vairuotojus, kad mieste automobilis sunaudos ne daugiau kaip 7 litrus. Tačiau vairuotojai pastebėjo, kad miesto sąlygomis „Moskvič“ reikėdavo bent 9 litrų.
- Volga (GAZ-24): dizainas nukopijuotas nuo tuo metu populiarių amerikietiškų automobilių, tačiau jai neprilygo jokiomis techninėmis savybėmis. Konstruktorių tvirtinimu, „Volga“ mieste sunaudodavo 10 litrų benzino. Iš tiesų šis skaičius dažnai viršydavo 14 litrų.
Krovininių automobilių degalų sąnaudos
Krovininiai automobiliai:
- GAZ-52-03: vienas populiariausių sovietmečio sunkvežimių. Tai nebuvo daugiausiai degalų ryjantis sunkvežimis, tačiau vis tiek šimtui kilometrų kelio prireikdavo ne mažiau kaip 21 litro. Tiek degalų reikėjo mašinai su šiais laikais juokinga keliamąja galia - 1,3 t.
- UAZ-451D: dar vienas tuo metu populiarus automobilis, apie kurio „patogumą“ buvo kuriami anekdotai. Mieste automobilis sunaudodavo apie 12 litrų.
- MAZ-500: šis „milžinas“ šimtui kilometrų sunaudodavo tik 22 litrus.
Automobilio įsigijimo sunkumai sovietmečiu
Automobilio įsigijimas brežnevinio sąstingio metais buvo prabanga, prieinama ne visiems. Pavyzdžiui, Klemensas, dirbantis Vilniaus „Sigmoje“, ilgus metus taupė lengvajam automobiliui. Didžiulėje gamykloje atlyginimai buvo geri, tad gavęs sodui sklypą Dvarčionyse, Klemensas nutarė taupyti lengvajam automobiliui - keblu būdavo nešti ir vežti autobusu sodo gėrybes, o ir bulvių iš kaimo automobiliu galėtų atsivežti. Tiesa, greitai sutaupyti neišeidavo, nes kas mėnesį tekdavo grąžinti keliasdešimt rublių paskolos už kooperatinį butą.
Trejus metus Klemenso šeima „juodai“ taupė, nes anuomet gamintas „pirmukas“ VAZ-2101 kainavo vos ne daugiau, nei Klemenso kooperatinis trijų kambarių butas. Galų gale sukaupęs didžiulę aniems laikams penkių su puse tūkstančių rublių sumą bei išsirūpinęs paskyrą lengvojo automobilio pirkimui, Klemensas leidosi kelionėn į Gorkį (taip anuomet vadintas Žemutinis Naugardas), iš kurio parsivežė „Žiguliuką“. Blizgiai žalios spalvos „pirmukas“ chromuotomis grotelėmis, puikavęsis kooperatinio namo kieme šalia dar dviejų automobilių, pagrįstai buvo pasididžiavimo objektu, nes anuomet reta šeima turėjo bent blerbiantį „zaporožietį“.
Kelionės į sodą kaipmat palengvėjo, o ir pilną bagažinę bulvių Klemensas iš kaimo atsiveždavo su vėjeliu. Tiesa, kartu su prabangos atributu - asmeniniu automobiliu - atsirado ir kiti rūpesčiai, nes anuomečiai automobiliai nuo ilgapirščių apsaugoti nebuvo, o atsarginės dalys buvo baisiu deficitu, tad vagišiai jų atkakliai gviešėsi. Po kurio laiko nusipirkęs „pirmuką“ Klemenso kaimynas nutarė pirmą naktį - iki susiras vietą saugomoje aikštelėje - automobilyje miegoti, kad vagys jo „nenukosėtų“.
„GAZ“ renesansas ir šiuolaikinė realybė
Bo Anderssono indėlis ir reformos
Svarbiausias žmogus, kuris daugiausiai prisidėjo prie GAZ renesanso, yra švedas Bo Anderssonas, buvęs vienas „General Motors“ vadovų. Jis Rusijoje pradėjo dirbti 2009-aisiais, kai GAZ buvo arti bankroto. Žvelgiant dar keletą metų atgal, 2006 m. GAZ įsigijo teisę gaminti kelių metų senumo „Chrysler Sebring“, kuris Rusijoje buvo pardavinėjamas kaip „Volga Siber“. Jis pakeitė „Volgos“ sedaną, kurio gamybos ištakos siekė dar 1974-uosius. Tai buvo brangi investicija, kuri leido turėti tuo metu moderniausią automobilį su rusišku prekės ženklu. GAZ tikėjosi per metus pagaminti 65 tūkst. „Siber“ mašinų, tačiau B. Anderssonas projektą sustabdė, kai gamyba buvo pasiekusi vos 9 tūkst. vnt. „Tai buvo netinkamas automobilis netinkamu metu ir už netinkamą kainą“, - įsitikinęs B. Anderssonas. - „Žinojau, kad mes gaminsime, o žmonės jo nepirks.“
Baigus „Siber“ gamybą, jis įvedė išankstinio apmokėjimo sistemą, pagal kurią nė vienas automobilis nebus gaminamas, kol GAZ negaus pinigų iš anksto. Atvykęs į Rusiją, švedas susidūrė su verslo aplinka, kurioje klesti korupcija, kur darbuotojai nevengia girtuokliauti ir vagia iš savo įmonės. „Pasakiau akcininkams ir ponui Putinui, kad korupcija yra didelė problema šalyje“, - apie drąsų žingsnį pasakojo B. Anderssonas. - „Kai gavau šį darbą, nutariau, kad visiškai netoleruosiu korupcijos.“ Tokie įsitikinimai daug kam nepatiko, todėl GAZ vadovas turėjo asmens sargybinį.
„Gazelle“ sėkmė ir gamybos optimizavimas
Nutraukus „Siber“ gamybą, visi kompanijos resursai buvo sutelkti į komercinio automobilio „Gazelle“ gamybą. Tuo metu tai buvo ketvirtos kartos „Ford Transit“ kopija iš 1986-ųjų. „Gazelle“ sudarė pusę įmonės pajamų, nors jis buvo praktiškai neatnaujintas nuo pristatymo 1994 m. B. Anderssonas ėmėsi griežtų priemonių siekdamas pagerinti automobilio kokybę. Jis pareikalavo, kad 220 atstovybių kasdien siųstų ataskaitas apie gedimus. „50 proc. problemų buvo iš detalių tiekėjų pusės“, - sakė jis. Prastos kokybės detalės, net jei jos buvo pačių gamintos, atsidūrė už borto, o vietoj jų buvo pasirinkta žinomų tiekėjų produkcija. 2010 m. GAZ pristatė atnaujintą furgoną „Gazelle Business“. „Mes pradėjo dirbti su „ZF Sachs“, „Bosch“, „Magna“ ir kitais. Tai padėjo pasakyti rusams, kad toks automobilis yra „kažkas kitokio“, - tvirtino kompanijos vadovas.
Pernai gamyba pasiekė 130 725 vnt. ir sugrįžo į prieškrizinį lygį. Pabrėžiama, kad tai buvo pasiekta su perpus mažiau darbuotojų. GAZ turėjo 100 tūkst. darbuotojų, kai prie kompanijos prisijungė B. Anderssonas. Dabar šis skaičius siekia 53 tūkst. Be to, vadovaujančių žmonių skaičius nuo 14 tūkst. sumažėjo iki 3 tūkst. Kompanijos gamykla Nižnij Novgorode taip pat susitraukė - nuo 3 mln. kv. metrų iki 1 mln. kv. metrų. „Kai pradėjau dirbti, turėjome 482 pastatus. Po pirmų metų uždariau 100 pastatų. Šiemet atsisakysime dar 50“, - pasakojo B. Anderssonas.
Kontraktai su tarptautinėmis kompanijomis
Kai kurie nebereikalingi pastatai dabar atlieka kitą funkciją - čia pagal kontraktus su užsienio kompanijomis surenkami įvairių markių automobiliai. GAZ surenka Rusijos rinkai skirtus „Škoda Yeti“, kitąmet bus pradėta „Octavia“ ir „Volkswagen Jetta“ gamyba. Bendra gamyba „Volkswagen“ grupei sieks 110 tūkst. vnt. per metus. Kitame pastate GAZ pradės surinkinėti „General Motors“ modelį „Chevrolet Aveo“ (32 tūkst. vnt. kasmet). O „Gazelle“ surinkimo linijoje bus gaminami ir „Mercedes-Benz Sprinter“ komerciniai automobiliai - po 20 tūkst. vnt. per metus.
Šiuolaikinės Rusijos automobilių pramonė: Kinijos įtaka ir „Volgos“ atgimimas
Pokyčiai po sankcijų
Kremliaus režimui užpuolus Ukrainą, iš Rusijos pasitraukė visi automobilių gamintojai iš Vakarų. Dėl sankcijų rusai neturi teisės vietoje legaliai nusipirkti naujų vakarietiškų mašinų ir jų atsarginių dalių. Tiek nauji, tiek naudoti automobiliai ir jų dalys į šalį gabenami nelegaliai. Dėl to jų kaina yra gerokai išaugusi, o pardavimai susitraukę. Rusams belieka kliautis oficialiai importuojamais automobiliais iš Kinijos.
Naujosios „Volgos“: kiniškų modelių perdarymas
Antradienį rusų žiniasklaida skelbia, kad po dvejų metų nesėkmingų bandymų GAZ automobilių gamykla Žemutiniame Naugarde atnaujina „Volgos“ gamybą. Pirmieji jos modeliai buvo pristatyti Rusijos vyriausybės pirmininkui Michailui Mišustinui minėtame mieste vykusioje uždaroje parodoje. Panašu, kad net Vladimiro Putino parankinis nelabai slepia, kad naujieji automobiliai visai ne rusiški. Jie kaip du vandens lašai panašūs į kai kuriuos senesnius kinų pagamintus modelius.
Iš viso prekės ženklo liniją sudarys trys automobiliai: „Volga C40“ sedanas, „Volga K30“ krosoveris ir „Volga K40“ krosoveris. Po „Volga C40“ pavadinimu slepiasi perdarytas kiniškas „Changan Raeton Plus“, kuris gamykloje buvo pastebėtas dar 2024 m. vasarį. „Volgos C40“ atveju buvo pakeistos radiatoriaus grotelės ir priekinis bamperis. Taip yra dėl to, kad originaliojo „Changan“ grotelės yra vientisas elementas su bamperiu. „Volga K30“ taip pat nėra originalus modelis. Šiuo pavadinimu Rusijoje planuojama pardavinėti kinų krosoverį „Oshan X5 Plus“, 2022 m. modelį iš „Changan“ ženklo. Pastarasis, savo ruožtu, yra modernizuotas, pristatytas dar 2020 m. Rusų žiniasklaidoje atkreipiamas dėmesys, kad net pats M. Mišustinas pasidomėjo, kokia dalis „rusiškų“ „Volgų“ iš tiesų yra rusiškos. „Kur pagamintas jūsų vairas, ar jis kiniškas? Norėčiau, kad vairas būtų rusiškas. Tai nėra taip sudėtinga, kaip lokalizuoti dėžę ir visus kitus elementus“, - parodoje pareiškė rusų premjeras.

GAZ-3105: technologinis proveržis ir žlugusios viltys
Devintajame dešimtmetyje Gorkio automobilių gamykla - GAZ - dirbo kurdama visiškai naują automobilį, kuris būtų pažangesnis už bet kurį kitą tuomet SSRS pagamintą automobilio modelį. Automobilio interjeras buvo netradicinis: jo langai buvo didesni nei įprasta, jų apačia atsidarydavo, o viršutinė dalis likdavo vietoje. Be to, automobilis labai priminė „Audi 100“, kuris buvo įkvėpimas sovietų inžinieriams, kurie, gamindami GAZ-3105, tačiau aklai jo nenukopijavo. Palyginti su kitais sovietų gamybos automobiliais, tai buvo technologinis proveržis.
GAZ-3105 buvo sumontuotos elektra valdomos priekinės sėdynės ir elektriniai veidrodėliai, langai ir antenos. Viltys dėl masinės šio modelio gamybos žlugo kartu su SSRS. Kai Sovietų Sąjunga iširo ir naujai nepriklausoma Rusija stengėsi atkurti savo ekonomiką, valstybės finansavimas Gorkio automobilių gamyklai nutrūko. 1994 m. Tačiau valstybė neskyrė pakankamo finansavimo, kad paremtų numatytą skaičių, o automobiliai buvo gaminami prastomis finansinėmis sąlygomis. To rezultatas buvo klaikus.
Automobiliai buvo gaminami mažomis partijomis nuo 1992 iki 1996 m. Interjeras buvo pagamintas iš pigaus plastiko, kartais neatitinkančių spalvų. Mažesnės dalys, tokios kaip uždegimo raktai ir degalų bakų kištukai, buvo pasiskolintos iš kitos automobilius gaminančios įmonės - „Lada“ - ir atitinkamai pažymėtos. GAZ-3105 tapo simboliniu automobiliu, reiškiančiu susiskaldymą tarp dviejų skirtingų epochų - vėlyvosios Sovietų Sąjungos su savo ambicingais planais ir neveikiančia politine bei ekonomine sistema ir šiuolaikinės 1990-ųjų Rusijos, kuri turėjo iš naujo sugalvoti ir išspręsti struktūrines problemas, paveldėtas iš SSRS.
Išskirtiniai Rusijos visureigiai ir sportiniai automobiliai
„Lada Niva“: patikimas visureigis
„Žiguliai“ - pats populiariausias automobilis Sovietų Sąjungoje. Būtent šis modelis buvo gaminamas nuo 1970-ų iki 1988-ųjų ir buvo tipinė itališko „Fiat 124“ kopija. „Lada Niva“ yra bene vienintelis „Lada“ automobilis, kurį įmonė bandė „prastumti“ į Vakarus - jis buvo parduodamas ne tik iš Sovietų Sąjungos išsivadavusiose valstybėse, bet ir Islandijoje, Austrijoje, Urugvajuje bei Didžiojoje Britanijoje. Visureigis garantavo tai, ko reikia kiekvienam į bekelę išsiruošusiam vairuotojui: nepertraukiamą keturių varančių ratų režimą, tris diferencialus, 4 ar 5 laipsnių mechanines pavarų dėžes su palėtinimo funkcija ir nepriklausomą priekinę pakabą. Jau nuo gamybos pradžios „Niva“ užsitarnavo labai patikimo ir pravažumu pasigirti galinčio automobilio vardą. „Lada Niva“ buvo komplektuojamas su 1,6 l benzininiu keturių cilindrų varikliu, išvystančiu 72 AG ir 126 Nm. Kai kuriose rinkose į visureigį buvo montuojami 1,7 bei 1,9 l dyzeliniai varikliai.
„Mega Cruiser Russia“: savadarbis visureigis
Nesuklysime pasakę, jog pats tinkamiausias automobilio tipas Rusijos keliams yra visureigis. Kadangi Rusijoje netrūksta blogų, sunkiai pravažiuojamų kelių, šioje šalyje netrūksta auksarankių, kurie savomis jėgomis bando sukonstruoti savadarbį visureigį, kuris pasižymėtų ne tik puikiu pravažumu, bet ir geresniu komforto lygiu nei pigi vietinė produkcija. Susipažinkite - „Mega Cruiser Russia“. Visureigis, kuris buvo sukurtas pasinaudojus „GAZ 66“. Rusiškos technikos gerbėjai puikiai žinos kas tai per padaras, tačiau su vakarietiškų automobilių plakatais užaugę automanai dabar turbūt ieško šio lengvojo visureigio-sunkvežimio nuotraukų.
Pasak naujojo visureigio kūrėjo, seno rusiško „GAZ“ važiuoklė buvo pasirinkta dėl stiprios konstrukcijos, tiltų, blokuojamų diferencialų. Vienintelis dalykas, kuris sieja „Mega Cruiser Russia“ ir „GAZ 66“ - važiuoklė. Visa kita buvo pasiskolinta iš vakarietiškų automobilių. Priekyje buvo sumontuotas 7.5 litro, 6 cilindrų dyzelinis variklis, kuris buvo pasiskolintas iš japoniško vilkiko „Hino“. Kėbulo detalės atkeliavo nuo įvairiausių automobilių. Nors nuotraukose automobilis neatrodo didelis, tačiau jo ilgis siekia net 5.8 metro! Pasak automobilį sukonstravusio automano, visureigis sveria 3.5 tonos, tad apie greitus pasivažinėjimus reikėtų pamiršti. Nors maksimalus greitis siekia 150 km/val. , tačiau įprastai automobilio šeimininkas rieda 80 - 90 km/val. greičiu.

„Ural“ sunkvežimis: šešių varomų ratų galia
Visais šešiais ratais varomas sunkvežimis „Ural“ buvo skirtas Rusijos armijai. Sunkvežimis skirtas važiuoti visiška bekele ir ne viename bandyme jau įrodė, kad tą daryti gali. Jis gali pervežti 27 žmones, būti radijo ryšio stotele ar raketų paleidimo vieta. „Ural“ buvo kuriamas su dviem dyzeliniais varikliais: V6 išvystė 180, o V8 - 240 AG.
Sportiniai automobiliai: „GAZ-Torpedo“ ir „Moskvič G2“
Šis sportinis automobilis „GAZ-Torpedo“ pasaulį išvydo tais pačiais 1952-aisiais. Aleksejus Smolinas atsisakė serijinių GAZ-M-20 agregatų ir iš naujo suprojektavo naują ypač aptakių linijų kėbulą. A. Smolinas pasirinko patobulintą „Pobeda“ variklį, kuris buvo sėkmingai išbandytas GAZ-SG1 modelyje. Variklio darbinis tūris siekė 2487 cm3, galia - 105 AG. Maksimalus automobilio greitis - 191 km/val.
Automobilių sporto rekordininką „Moskvič G2“ 1956 m. MZMA gamykloje suprojektavo konstruktoriai I. Gladilinas ir I. Okunevas. Serijinio automobilio „Moskvič 405“ variklio galia siekė 75 AG prie 5600 aps./min. Tad vos 660 kg svėręs automobiliukas įsibėgėdavo net iki 220 km/val. „Moskvič G2“ faktiškai niekuo nesiskyrė nuo anksčiau gaminto „Moskvič G1“, kuris 1956 m. sulaukė tokio paties variklio ir aptakių linijų kėbulo. 1959 m. „Moskvič G2“ buvo modernizuotas žiedinėms automobilių lenktynėms. Jo ratus suko 70 AG variklis iš „Moskvič 407“. Automobilyje virš vairuotojo vietos buvo įrengtas ir saugos lankas. Šios modifikacijos automobilis įsibėgėdavo iki 193 km/val.
Savadarbis automobilis „Juna“
Jurijaus Algebraistovo sukonstruotas automobilis „Juna“ - vienas garsiausių tarybinių laikų „savadarbių“ automobilių. Jis buvo pradėtas projektuoti 1970 m., tačiau iš garažo pirmą kartą išridėjo tik 1982 m. Kai kurios detalės ir agregatai buvo paimti iš populiaraus serijinio automobilio „GAZ-24 Volga“, tačiau daug ką konstruktoriams teko pasidaryti savo rankomis. „Juna“ gyva ir šiandien. Ji vis kaip nors perdaroma, modifikuojama, patobulinama. Neseniai ji sulaukė šešių cilindrų variklio iš BMW 525i. Modifikuotas ir „Juna“ kėbulas, įdiegtos stiklų šildymo sistemos. Automobilis Rusijos keliais rieda ir mūsų laikais, o iš viso yra sukoręs daugiau kaip pusę milijono kilometrų, dalyvavęs ne vieneriose automobilių lenktynėse ir net nusifilmavęs kine (1987 m.).