Baudžiava, kaip istorinis reiškinys, turėjo didžiulį poveikį lietuvių tautos kultūrai, socialinei struktūrai ir mentalitetui. Šis laikotarpis paliko gilų pėdsaką žmonių pasaulėjautoje, o jo atgarsiai atsispindi ir lietuvių literatūroje. Kristijonas Donelaitis, gyvenęs ir kūręs XVIII amžiuje, yra vienas iškiliausių rašytojų, savo kūryboje nagrinėjusių baudžiavos įtaką lietuvių gyvenimui ir pasaulėžiūrai.
Kristijono Donelaičio biografija ir aplinka
Vaikystė ir mokslai
Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, vietovėje, esančioje netoli Gumbinės. Jis gimė ir augo daugiavaikėje šeimoje, o jo tėvai šaltiniuose įvardijami kaip laisvi valstiečiai, kurie buvo laisvi nuo baudžiavos, nes turėjo Kulmo teisę. Nors Donelaitis buvo atitolintas nuo nemalonios baudžiavos, skurdus gyvenimas kankino jį ir visą jo šeimą. Kai Donelaičiui buvo šešeri metai, mirė tėvas, palikęs motiną varge su septyniais vaikais. Viso labo, Kristijonas Donelaitis išgyveno skurdo siaubus ir augdamas susidūrė su dar didesniais sunkumais.
Apie 1731 m. Donelaitis pradėjo lankyti Karaliaučiaus Katedros vidurinę mokyklą - Kneiphofo, arba Knipavos, centrinės miesto dalies, lotyniškąją kolegiją. 1731-1736 m. mokėsi Karaliaučiaus katedros kolegijoje. Čia, greta religijos, buvo mokoma iškalbos ir antikinės literatūros, be lotynų, mokytasi graikų, hebrajų, prancūzų kalbų. Tam, kad ir toliau gautų visus reikalingus patogumus, Kristijonas Donelaitis privalėjo giedoti bažnyčios chore, atlikti sunkius buties ruošos darbus ir netgi laidoti mirusiuosius. Būtent dėl tokio krūvio rašytojas visą gyvenimą negalavo, buvo silpnos sveikatos.
1736 m. baigęs mokyklą, Donelaitis tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kuriame iki 1740 m. studijavo teologiją. Čia jis studijavo prancūzų, lotynų, graikų bei hebrajų kalbas. Taip pat mokėsi ir kitų dalykų, tačiau prie mokslų vėlgi prisidėjo daug sunkaus ir kankinančio darbo, kadangi jam stipendijos neužteko. Tai dar labiau pablogino studento Donelaičio sveikatą.
Kunigystė ir gyvenimas Tolminkiemyje
1740 m. Donelaitis pagaliau baigė universitetą ir pradėjo dirbti Stalupėnuose mokytojo padėjėju. Tuo pačiu buvo ir bažnyčios choro vadovas bei vargonininkas. Po dviejų metų Kristijonas Donelaitis ėmė kilti karjeros laiptais ir užėmė garbingą Stalupėnų mokyklos rektoriaus vietą. 1743 m. Donelaičio gyvenimo kelias pasuko link lemtingojo Tolminkiemio, kur praleido likusias dienas iki gyvenimo galo. Ten 1743 m. spalio 21 d. jis buvo įšventintas evangelikų liuteronų kunigu ir kunigavo 1743-1780 m., iki pat mirties.
Tolminkiemio parapiją be klebonijos žemės tuo metu sudarė du karališkieji dvarai ir du jų skyriai - palivarkai, du laisvųjų valstiečių kaimai ir trisdešimt trys baudžiauninkų kaimai. Po maro ir krašto kolonizavimo tik apie pusė parapijos gyventojų buvo lietuviai - maždaug pusantro tūkstančio iš trijų tūkstančių. Parapijai priklausė penkios kaimo mokyklos. Donelaitis savo užrašuose yra pažymėjęs net miško keliukus, kuriais kaimo vaikams į šias mokyklas teko eiti.
Antraisiais klebonavimo metais poetas 1744 m. spalio 11 d. vedė buvusio Stalupėnų mokyklos rektoriaus našlę Oną Reginą Olefant (†1795). Vaikų nesusilaukė ir tuo, sakė, džiaugęsis, nes gausesnės šeimos nebūtų turėjęs iš ko išlaikyti. Klebono pareigas atliko stropiai: rūpinosi žmonių sielomis ir jų apšvieta. Sekmadieniais ir per šventes bažnyčioje sakydavo vokiškus ir lietuviškus pamokslus: pastaruosius, kaip pastebėjo vizitatorius, - „su labai dideliu meistriškumu“.
Donelaičiui teko prižiūrėti kaimo mokyklas, rūpintis statybomis. Jam klebonaujant, Tolminkiemyje iškilo nauja mūrinė bažnyčia, nauja mokykla, buvo rekonstruota klebonija. Iš savo lėšų Donelaitis pastatė klebonų našlių namus. Laisvalaikiu užsiėmė mechanikos ir optikos darbais: šlifavo optinius stiklus, darė mikroskopus, termometrus, barometrus, pats pasigamino kelis pianinus ir neseniai išrastą fortepijoną. Mėgo sodininkystę - turėjo užsiauginęs rinktinių vaismedžių sodą, kuriame plušėjo ir senatvėje, siekdamas „palikti ką nors ainiams“.
Kristijonas Donelaitis mirė 1780 m. vasario 18 d. Priežastis - jėgų išsekimas.
Kristijono Donelaičio kūrybos kontekstai ir baudžiava
Kristijono Donelaičio kūrybos svarbiausių bruožų atsiskleidžia jo viename geriausiai žinomų kūrinių - didaktinėje poemoje „Metai“. Donelaitis didžiausią dėmesį skiria ypatingiems gamtos aprašymams, vaizdingiems posakiams, sužadinantiems skaitytojo lakią vaizduotę. Jis taip pat daug rašo apie tuomečius gyventojų, t.y. būrų, papročius, tradicijas, pomėgius ir net kasdienę veiklą. Pabrėžiama atskirtis tarp ponų ir paprastų būrų, kurie dirba ponams. Aptariama užsieniečių imigrantų pozicija kasdieniniame kaimo vaizde.
Istorinis kontekstas: baudžiavos ir germanizacijos įtaka
XVIII a. Donelaičio gyvenamuoju laikotarpiu iro feodalizmas ir formavosi kapitalizmas. Kaimyninėje Prancūzijoje vyko ideologinis pasiruošimas buržuazinei revoliucijai. Ten plito švietėjų idėjos, kartu vyko kolonizacija ir germanizacija. Donelaičio akyse keli valstiečiai buvo išvaryti iš savo ūkių ir paversti baudžiauninkais. Su tuo Donelaitis negalėjo susitaikyti. Jis smerkė grobuonišką politiką ir mylėjo lietuvininkus, samprotavo apie būrų lygybę. Donelaitis svarbiausius savo kūrinius rašė lietuviškai.
Tuo laikotarpiu lietuviai tankiai gyveno ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir šiaurės rytinėje Prūsijos kunigaikštystės dalyje - Mažojoje Lietuvoje. Tačiau jų skaičių labai praretino maras, o tuščiose lietuvių sodybose buvo apgyvendinami kolonistai. Taigi tradiciškai lietuvių gyvenamose vietovėse daugėjo vokiškai kalbančių kitataučių ir tai didino nutautėjimo pavojų. Vykdyta germanizacija - siekta juos priartinti prie vokiečių kalbos ir kultūros.
Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas lietuvius vadino vergų tauta. Jie prasti ūkininkai, todėl turi būti nuvaryti nuo žemės, juos reikalinga civilizuoti - germanizuoti. Tokioje situacijoje Donelaitis ne ignoruoja, neapsimeta nieko bendro su lietuviais neturįs, juolab neprisijungia prie jų žeminimo, o maištauja - kviečia lietuvninkus priešintis germanizacijai. Pavyzdžiui, „Metų“ veiksmo vieta - Vyžlaukis - ne atsitiktinė. Donelaitis ragina valstiečius neatsižadėti lietuviškos tapatybės ženklo - vyžų - ir tai turi politinę potekstę. 1724 metais išleistas Frydricho Vilhelmo I įstatymas, kuriuo karalystėje uždraudžiamas vyžų avėjimas. Kaip sakė pranešėjas, tai buvo noras lietuvių bendruomenę, kuri iškrenta iš apšviestos tautos konteksto, civilizuoti. Taigi Donelaitis savo būrus skatina maištauti prieš karalių. Išsižadantys vyžų yra neviežlybi. Jau Liudvikas Rėza „Metų“ komentare yra atkreipęs dėmesį, kad Donelaitis viežlybumą suvokia kaip senovės romėnai - tai yra kilnumas, moralinis grožis.
Religinis ir pietizmo kontekstas
Donelaitis buvo evangelikų liuteronų pastorius, paveiktas kitataučių teologijos. Mokslų metais jam bus paveikęs pietizmo sąjūdis, kuris stengėsi stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, jo jausminį ryšį su Dievu. Pietistai smerkė šokius, teatrų lankymą, puošnius drabužius, liaudies papročius, pasivaikščiojimus. Jie skelbė asketišką gyvenimą, propagavo griežtą moralę, garbino Bibliją, kuri buvo pagrindinis autoritetas. Pats Donelaitis siekė kunigo idealo ir visomis išgalėmis kovojo su tikinčiųjų ydomis, ragino juos nuoširdžiai atgailauti ir stiprėti tikėjimu.
„Metų“ veikėjas Anzelmas yra kilęs iš Biblijos išminčiaus Saliamono. Daug biblinių veikėjų, tokių kaip Adomas, Ieva ir jų vaikai, minimi „Metuose“. Prisimenamos Dovydo psalmės iš Senojo Testamento. Yra biblinių pranašysčių. Nutolimas nuo Dievo - žmogaus nelaimių priežastis. Pati poema yra Dievo garbinimas.
„Metuose“ nuolatos skamba Tolminkiemio poeto ir kunigo evangeliko balsas. Donelaitis pateikė ištraukas iš Kristaus Kalno pamokslo ir Psalmyno. Reikšmingą vietą poemoje užima žmogaus nuopuolio istorija. Kalbama apie gimtąją nuodėmę, kituose posmuose pabrėžiamas įgimtas žmogaus polinkis į blogį. Poetas akcentuoja pasaulio pabaigą ir artėjantį Dievo teismą: atėjęs Kristus nubaus tuos, kurie neteisingai kėlė kardą prieš vargšus, bet žemėje nesulaukė atpildo.
Tautosakinis kontekstas
Poemoje buities vaizdai atsiduria pirmame plane. Būrai rauda lietuvių liaudies dainų. Parodomas pasakotojų susižavėjimas audėjomis, siuvimu. Gamtos ir žmogaus vienovė, ypač paukščių gyvenimas, panašus į žmogaus. Iš tautosakos paimtas lakštingalos balso pakartojimas, putpelės šaukimas šienauti. Aprašomi būrų papročiai, minimi muzikos instrumentai, valgiai XVIII a. pradžioje. Detalizuojami būrų darbai.
Baroko ir Švietimo epochos įtaka
„Metuose“ gausu vaizdų, detalių, daugybė vaizdingųjų veiksmažodžių. Labai smulkiai aprašomi gamtos vaizdai. Su baroku siejama krikščioniška pasaulėžiūra, stiliaus kraštutinumai. Hiperbolizuojami neigiami dalykai turintys tikslą sumenkinti.
Švietimo epochos kontekste rūsčią lietuvių tautos baudžiavą jungia siekis geriau gyventi. Juntamas tautinis poeto nusistatymas. Lietuviškumas jam yra moralinė kategorija. Tikras lietuvis turi būti doras, gerai dirbti, gerbti senuosius papročius ir mylėti Dievą. Įdomu, kad tautinis kodas slypi Donelaičio hegzametre. Lietuviškai eiliavo vien tik hegzametru, o vokiškai - silabine eilėdara.
Kaip ir Imanuelis Kantas - juos abu mokė tie patys profesoriai - be humanitarinių, Kristijonas Donelaitis domėjosi ir gamtos mokslais, pats išradinėjo. Štai Veimaro literatūrinis laikraštis „Literarisches Wochenblatt“ rašė, jog rašytojas „buvo visų galų meistras, kadangi gamino termometrus ir barometrus, šlifavo optinius stiklus, dirbo fortepijonus, jais grojo, buvo geras sodininkas ir puikus poetas“.
Antikinės literatūros kontekstas
Donelaitis labai vertino antikinę literatūrą, ją labai gerai pažino. Hegzametras yra antikinis metras. Poeto Kristijono Donelaičio kūriniai parašyti hegzametru, kaip ir didžiųjų antikos poetų. Hegzametras poemoje naudojamas taip pat neatsitiktinai, Donelaitis parodo, jog lietuvių kalba dėl ilgųjų ir trumpųjų balsių kaitos yra tokia pat kaip senosios graikų bei lotynų kalbos. Lietuvių kalbos senumas, taip pat gyvybingumas - kad ja galima kurti hegzametrą - irgi buvo argumentas už lietuvių bendruomenės išlikimą.
Kristijono Donelaičio „Metai“ ir baudžiava
Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ atskleidžiamas būtent šio laikotarpio lietuvninkų gyvenimas Mažojoje Lietuvoje, jų pasaulėžiūra, papročiai, santykiai su ponais bei kitataučiais. Kaip kunigas, Donelaitis aukštino dorovės vertybes, kurias siejo su lietuviškumu. Tačiau būrai yra paveikiami išorės įtakos: vis daugiau jų vaikosi prancūziškų madų, lietuviškas vyžas iškeičia į klumpes, dalis pamina ir moralę - vis dažniau užsuka į karčemą, keikiasi.
Esant tokiai situacijai, Donelaitis, siekdamas stabdyti nutautėjimą, remiasi praeitimi. Jis vis prisimena ir labai gailisi senųjų laikų, kai svarbiausia buvo lietuviški papročiai ir kalba. Praeitis - tvirtesnis, darnesnis pasaulis: tuomet lietuviai nekalbėjo vokiškai, nesilaikė prancūziškų madų. Jis piktinasi ir pasikeitusiu būrų požiūriu į lietuvininkų apavą ir į savo elgesį, nepripažįsta kitataučių mados. Be to, neretai kultūros, mokslo židiniu laikomas dvaras čia pašiepiamas - ponai elgiasi amoraliai.
Kristijonas Donelaitis | LITERATŪROS AKCENTAI
Baudžiavos poveikis valstiečių pasaulėjautei
„Metuose“ poetas sukūrė ryškių lietuvininkų būrų (baudžiauninkų) paveikslų, kaimo buities, darbo, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių. Jis kėlė įgimtos žmonių lygybės idėją, smerkė baudžiavą, žadino lietuvių valstiečių tautinę savimonę.
Profesoriaus D. Kauno teigimu, „visą kūrinį yra iš tikrųjų persmelkusi tautos likimo ir išlikimo idėja“. Dar vienas to pavyzdys - būrai šnekasi apie darbus, nuo kurių priklauso jų išlikimas. Prastai ūkininkaujantys lietuviai gali būti nuvaryti nuo žemės, o ji atiduota kolonistams. Todėl Donelaitis ragina dirbti, darbas - išlikimo garantas. Dar būrai kalba apie savo tapatumus, kalbą, moralines taisykles - kurių laikytis, kad būtų galima išlikti, taip pat ir apie santykį su kitais - kaip bendrauti su kitataučiais, apsibrėžia santykį su Dievu. Taip pat kūrinyje atskleidžiama, su kuo lietuviai nesutinka - žemės kolonizavimu, jų bendruomenės niekinimu.
Pasak Dariaus Kuolio, kai kurie Donelaičio sukurti valstiečių monologai primena Apšvietos filosofų mintis, tik įvilktas į liaudišką kalbą: iškeliami žmonių lygybės, atsakingo valdymo idealai. Neįprastą politinę Donelaičio laikyseną XVIII a. Prūsijos karalystėje D. Kuolys įvardijo kaip sąmoningą laisvo žmogaus apsisprendimą. Nors buvo įgijęs Apšvietos intelektualui būdingą išsilavinimą, jis pasirinko labiausiai užguito visuomenės sluoksnio - lietuvių baudžiauninkų - likimą.
„Metų“ reikšmė ir cenzūra
Iš paties Donelaičio bei jo amžininkų užrašų profesoriui D. Kaunui susidarė įspūdis, jog poetas buvo sėslus, vengęs žemės darbų, mat juos užkrovęs žmonai, o pats atsidėjęs moksliniams dalykams ir „ganomųjų sielų reikalams“. Donelaitis rengė tekstus spaudai, pats braukė, perrašinėjo, tačiau savo raštų neišleido. Vienas iš įtikinamiausių atsakymų - griežta XVIII a. Prūsijos cenzūra, kuri nebūtų toleravusi socialinius bei tautinius reikalus aprašiusios, valdžios pareigūnus kritikuojančios poemos. Tai buvo pernelyg maištingas savo laikui tekstas.
1818 metais Karaliaučiuje Liudvikas Rėza paraleliai lietuviškai ir vokiškai išleido „Metus keturiose giesmėse“, kurios buvo skirtos „mokytajam pasauliui“. Knyga pasklido Europos šalių universitetų bibliotekose, skaitytojai atkreipė dėmesį į autoriaus talentą.
XIX amžiaus mokslininkai taip rašė apie Donelaitį: „lietuviškasis Lukrecijus, Vergilijus ir, jei norite, Homeras (Leipcigas, 1871), „kaip pagrindinis literatūrinis senos ir įdomios kalbos reprezentantas, jis nusipelno […] dėmesio. Lietuvių kalbos studijos pernelyg svarbios, kas jas ignoruotų filologai “(Londono savaitraštis „The Saturday Review“, 1869). „Metais“ žavėjosi ne tik kiti europiečiai, bet ir patys lietuviai. Nors ir prastos būklės, bet yra išlikę poemos leidimai su tokių skaitytojų kaip Antano Baranausko, Adomo Jakšo-Dambrausko, Kazio Griniaus, Vinco Kudirkos pastabomis. D. Kaunas pabrėžė, jog „Metai“ buvo ir vienas iš dalykų, paskatinusių Simoną Daukantą pradėti Lietuvos istorijos veikalų rašymą lietuvių kalba. Pastarasis Donelaitį vadino mūsų Homeru ar Vergilijumi.
tags: #donelaitis #bura #baudziava #baudzia