Lietuvos istorijoje, ypač sovietmečiu, įvyko ne viena didelė pramoninė avarija, kurios padariniai buvo juntami ilgus metus. Šiandien rimta žala gamtai laikoma net ir netinkamai pastatyta statinė su atidirbusiais tepalais, o stambios įmonės yra atidžiai stebimos. Aplinkos apsaugos agentūra, vadovaudamasi teisės aktais, vykdo potencialiai pavojingų objektų kontrolę, koordinuoja institucijų veiksmus kilus ekstremalioms situacijoms ir rengia prevencijos įstatymų projektus.
Jonavos „Azoto“ avarija (1989 m. kovo 20 d.)
Didžiausia cheminių avarijų kategorijai priskiriama nelaimė Lietuvoje įvyko 1989 m. kovo 20 d. Jonavos gamybiniame susivienijime „Azotas“ (dabar AB „Achema“). Ši katastrofa, kurios metu į aplinką pateko didelis kiekis amoniako, sukėlė ekologinę nelaimę ir paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje.
Avarijos aplinkybės ir eiga
1989 m. kovo 20 d., apie 11:20 valandą, Jonavos „Azoto“ gamybiniame susivienijime įvyko sprogimas izoterminės saugyklos rezervuare. Sprogus įmonės izoterminei saugyklai, į aplinką išsiliejo apie 7,5 tonos (arba 7500 tonų, skirtingais duomenimis) skysto, greitai garuojančio amoniako. Jis pasklido aplink saugyklą, garavo ir po 3-5 minučių nuo atsitiktinių ugnies židinių užsidegė.
Nuo amoniako kilo didžiulis gaisras ir persimetė į netoliese esantį nitrofoskos cechą. Tai sukėlė didelį gaisrą, kuris persidavė į trąšų sandėlį. Aukšta temperatūra paskatino nitrofoskos chemines skilimo reakcijas, į atmosferą išskiriant nuodingas dujas: azoto oksidą ir chloro dujas. Nuodingų cheminių junginių debesys susikaupė aplink Jonavą, o vėjas juos pradėjo nešti Ukmergės, Širvintų, Kėdainių link.
Avarijos priežastys
Avarijos priežastys ilgainiui susilaukė įvairių vertinimų. Kai kurie liudininkai teigė, kad statant saugyklą buvo taupoma medžiagomis ir netgi vagiama armatūra, kas galėjo prisidėti prie konstrukcijos silpnumo. Kiti nurodo į sovietinės sistemos nerangumą ir nepasirengimą tokioms avarijoms. Buvo svarstoma netgi naudoti tanketes prasiskverbti prie cheminio gaisro židinio.
Padariniai ir žala aplinkai
Nuodingų cheminių medžiagų debesis, kurį nešė pietryčių vėjas, pasiekė Jonavos rajono kaimus, taip pat Veprius, Deltuvą, Ukmergę ir Kėdainius. Upninkuose, esančiuose už 10 km nuo gamyklos, amoniako garų koncentracija 150 kartų viršijo leistiną normą. Nuodingas 50 kilometrų ilgio ir 7 kilometrų pločio šleifas driekėsi link Kėdainių. Jonavoje amoniako koncentracija ore viršijo dvidešimt kartų maksimalią leidžiamą normą. Ukmergėje, praėjus vos porai valandų po avarijos, pradėjo jaustis stiprus amoniako kvapas, jo koncentracija ore buvo keturi miligramai kubiniame metre, nors leidžiama didžiausia amoniako norma normaliomis sąlygomis yra 0,2 miligramo kubiniame metre.
Visgi, nuodingas buvo ne tik amoniakas. Degant nitrofoskos trąšoms išsiskyrė dar nuodingesnės medžiagos - azoto oksidai ir fosforas. Cheminiam ginklui prilygstantys teršalai tiesiog išdegino teritorijas aplink gamyklą, ten liko plikos žemės plotai. Net aplinkiniuose Kėdainių ir Širvintų rajonuose duso žmonės ir gyvuliai. Susidarė 50 kilometrų ilgio ir penkiolikos kilometrų pločio užteršta zona, o vietomis susidarė skysto amoniako ežeriukai. Net mažos amoniako koncentracijos vandenyje yra pražūtingos vandens augalams ir gyvūnams, didina vandens šarmingumą, kas pražudo smulkiuosius organizmus ir žuvis, skatina vandens eutrofikaciją.
Žmonių tragedija ir evakuacija
Avarijos metu žuvo septyni žmonės, kurie pateko į pavojingą bangą. Kiti, gelbėdamiesi, patyrė traumas, bėgdami net per tekantį skystą amoniaką. Nors po avarijos mirė 7 žmonės, bet jie nebuvo oficialiai pripažinti šio incidento aukomis. Vėliau buvo skelbta, kad 29 žmonės tapo neįgalūs. Tačiau tikrieji nelaimės nuostoliai ir padariniai iki šiol nėra iki galo suskaičiuoti ir įvardinti. Manoma, kad avarija palietė tūkstančius žmonių. „Keli mano pažįstami mirė vėliau nuo įvairių ligų“, - pasakojo vienas liudininkas. Patys nukentėję jautė apsinuodijimo simptomus, o ligoninėje dėl viršutinių kvėpavimo takų apnuodijimo praleido apie savaitę.
Įvykus avarijai, buvo vykdoma Jonavos ir aplinkinių miestelių evakuacija. Tačiau jos organizavimas nebuvo idealus. „Blogiausia, kad Vepriai yra tarp kalvų, čia telkšo ežeras, daug sodybų yra dauboje, todėl amoniako garai, o paskui ir degančios nitrofoskos dūmai pas mus laikėsi daug ilgiau nei kitur. Miestelis buvo nuodijamas apie savaitę“, - sakė Romas Peras Šaulys, atsakingas už civilinę saugą S. Nėries kolūkyje. Netrukus po avarijos į Veprių ambulatoriją ėmė plūsti žmonės, besiskundžiantys dusuliu, galvos skausmais, perštinčia oda.
Tuo metu valdžia nerimavo, jog vėjas nuodingo debesies neneštų link Kauno, tačiau ypač nukentėjo Veprių seniūnija. Evakuacija buvo neefektyvi - žmonės buvo pavežėti tik iki sankryžos ir po kelių valandų grąžinti atgal. Jie neturėjo jokių apsisaugojimo priemonių ir nežinojo, kaip saugotis. „Niekas Lietuvoje nežinojo mūsų situacijos, nesulaukėme jokios valdžios pagalbos, buvome izoliuoti“, - tvirtino R. P. Šaulys, prisimindamas, kaip miestelyje dingo telefono ryšys. Apie miestelyje buvusią dramą pirmosiomis avarijos dienomis viešai buvo beveik nekalbama. Spaudoje ir žinių laidose buvo džiaugtasi, kad vėjas amoniako garus nunešė priešinga kryptimi nuo Jonavos ir Kauno. Nukentėjo ne tik žmonės, bet krito ir daugybė kolūkio gyvulių, išdvėsė visos gyventojų vištos, daug šunų. Deltuvos kaime esantis lapynas neteko apie 30 tūkst. lapių.
Didžiausios katastrofos Lietuvoje
Gesinimo darbai ir likvidavimas
Gesinimo darbai, kuriuose dalyvavo didžiulės ugniagesių pajėgos, truko net 3,5 paros. Pirmieji avarijos vietoje pasirodė gamyklos ugniagesiai. Pirmiausia iš teritorijos buvo suskubta išvesti dirbusiuosius, ieškota nukentėjusių. Kai kurie darbuotojai buvo nušalę įvairias kūno dalis arba patyrę cheminius nudegimus. Buvo imtasi priemonių, kad amoniakas nepatektų į Nerį: šuliniai buvo užkamšyti, sumesti smėlio maišai, sumontuotas avarinis baseinas, į kurį buvo pumpuojama nitrofoskos pulpa. Nors pavyko išvengti didesnės ekologinės katastrofos, uždarant amoniaką specialiai tam įrengtame rezervuare, žala gamtai buvo didžiulė.
Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Organizacinio skyriaus vyriausiasis specialistas Vitas Rimkus, kuris avarijos metu dirbo Kauno komandos viršininko pavaduotoju, prisimena: „Jonavoje vadovavau vienam iš daugelio ugniagesių būrių. Tačiau rangų niekas nežiūrėjo, gesinau ugnį kartu su visais“. Pasak jo, tikras pragaras užvirė, kai amoniakas pateko į nitrofoskos sandėlį ir pradėjo sklisti cheminiai junginiai, kurių pakankamai nefiltravo turimos kareiviškos dujokaukės. Be to, greitai susidėvėdavo filtrai, jų nebuvo tiek, kad juos dažnai galėtų keisti.
„Tie nuodingi dūmai nebuvo tokie deginantys kaip amoniakas, bet jie buvo nuodingi, tik mes nelabai apie tai ką nors žinojome, poveikis kvėpavimo takams pasireikšdavo ne iškart“, - kalbėjo V. Rimkus. Darbus sunkino tai, kad išmirkę nitrofoskos kalnai sustandėdavo, o pro susidariusią plutą vėl pradėdavo veržtis garai, nors atrodydavo, kad ugnis jau užgesinta. „Tada tekdavo kapoti plutą, kad vanduo pasiektų degančius chemikalus“, - prisiminė V. Rimkus. Ugniagesiams niekas nesivargino pateikti aiškios instrukcijos, kaip elgtis gesinant pavojingas medžiagas. Reikėjo greitai mokytis iš skaudžios patirties. Antai iš pradžių štabas įkurtas vos už 300 metrų nuo avarijos židinio, paskui, supratus, kad tai užnuodyta zona, ugniagesiai persikėlė už pusės kilometro.
V. Rimkus prisimena ir kuriozinių įvykių, susijusių su ugniagesių mityba ir fiziologiniais poreikiais, kurie buvo ignoruojami pirminėje avarijos likvidavimo stadijoje. Po avarijos likvidavimo jis pajuto stiprų gerklės perštėjimą, tačiau medikai jam diagnozavo viso labo peršalimą. Tik po kelių dienų, kai ugniagesys vėl kreipėsi į gydytojus, jam nustatytas kvėpavimo takų apnuodijimas, be to, apmirė trečdalis plaučių. „Vėliau kvėpavimo funkcija visiškai atsistatė, tik liko padidėjęs kraujo spaudimas. Jis akcentavo, kad jam didelį įspūdį paliko žmonių atsidavimas pareigai. „Supratome, kad nuodijame save, bet dirbome negailėdami jėgų“, - pasakojo V. Rimkus.
Avarijos palikimas ir atmintis
Dėl avarijos 1989 m. buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau 1990 m. gegužės mėnesį ji buvo nutraukta, nenustačius kaltų asmenų. Avarijos kaltė buvo priskirta force majeure. 1989 m. kovo 20 d. įvykusios didžiausios Lietuvoje avarijos padarinius žmonės tebejaučia iki šiol. Nelaimės liudininkai prisimena tuometinės valdžios cinizmą, kai užterštose zonose gyvenę žmonės šaltakraujiškai buvo palikti be telefono ryšio ir jokios pagalbos. O ir vėliau nelaimės pasekmės žmonių sveikatai oficialiai niekada nebuvo laikomos šios avarijos padariniais.
Nors Jonavos „Azoto“ avarija įvyko daugiau nei prieš tris dešimtmečius, jos padariniai vis dar juntami. Jonavos rajono gyventojų sveikatingumo statistika rodo, kad jie vidutiniškai dvejais metais trumpiau gyvena už Lietuvos vidurkį. Daugelis buvusios įmonės „Azoto“ darbininkų kreipėsi į valdžią prašydami įvertinti nelaimės pasekmes ir likvidavusių žmonių sveikatos būklę. V. Zaborskė ilgus metus atkakliai stengėsi išsiaiškinti, kokios buvo tikros avarijos pasekmės, kodėl valdžia neatlieka objektyvių tyrimų. „Mano žiniomis, po avarijos buvo skirta keli milijonai sovietinių rublių padariniams likviduoti ir atlyginti žalą žmonėms, bet niekas apie tas lėšas nieko nekalba ir teigia nieko nežinantys“, - stebėjosi V. Zaborskė, kuri gimdymo namuose su naujagimiu patyrė avarijos padarinius. Ji rodė Ukmergės rajono savivaldybės, Sveikatos apsaugos ministerijos atsakymus, esą nėra jokių duomenų ir tyrimų apie žalą žmonių sveikatai po avarijos. Nėra ir jokių programų reabilitacijai, valstybės paramos nukentėjusiems.
Avarija lyginama su Černobylio katastrofa dėl jos masto ir negebėjimo tvarkytis su padariniais. Tai buvo sovietinio mentaliteto nerangumo ir nepasirengimo tokioms avarijoms pavyzdys. Net ir praėjus daugybei metų, žala gamtai ir žmonių sveikatai išlieka reikšminga. Šiandien Jonavoje stovi atminimo paminklas, skirtas pagerbti avarijos aukas. Kasmet rengiamos Šventosios Mišios, skirtos paminėti šią skaudžią datą. Nesulaukdamas jokio valdžios dėmesio R. P. Šaulys įkūrė organizaciją „SOS Vepriuose“. „Rengiame labdaros projektus, organizuojame stovyklas vaikams, iš gautų aukų atnaujinome ambulatoriją, nupirkome automobilį“, - sakė jis.
AB „Achema“ atstovai teigia, kad „ši skaudi avarija įvyko prieš ketvirtį amžiaus, kuomet įrengimai ir jų saugos standartai buvo kitokie. Tai buvo labai skaudi patirtis ir pamoka, po kurios gamykloje itin sugriežtinti saugumo reikalavimai. Po avarijos su ja susiję įrengimai buvo uždaryti. Šiuo metu veikia nauji, aukščiausius pasaulinius saugumo standartus atitinkantys įrengimai, nuolat vykdomas jų patikrinimas, organizuojamos pratybos, kaip elgtis nelaimės atveju. Kiekvienais metais investuojama į esamų įrengimų saugumą. Seni agregatai nuolat tobulinami, keičiami naujais“.
Kitos didelės technogeninės katastrofos Lietuvoje
DELFI primena tris didžiausias technogenines katastrofas Lietuvoje ir jų padarytą, dar šiandien jaučiamą, poveikį gamtai. Didžiausios katastrofos Lietuvą ištiko sovietmečiu, kai nei ekologijai, nei darbų saugai nebuvo skiriamas toks dėmesys kaip šiandien.
Tanklaivio avarija Klaipėdoje (1981 m. lapkričio 21 d.)
Audros metu su Gibraltaro vėliava plaukiojęs tanklaivis užplaukė ant seklumos. Stiprėjantis vėjas ir srovės laivą nunešė ant šiaurinio Klaipėdos uosto molo ir šis lūžo į kelias dalis. Jūroje atsidūrė visas tanklaivio krovinys - apie 17 000 tonų mazuto. Išsiliejęs mazutas padengė paplūdimį iki pat Šventosios. Pakrantėje susidarė 5-50 metrų pločio mazuto ir smėlio mišinio sluoksnis. Vietomis jo storis siekė net pusę metro. Ilgainiui mazutas įsiskverbė į smėlį, kartais pasiekė ir metro gylį. Iš paplūdimių per pusmetį, skirtingais duomenimis, buvo išvežta 300-600 tūkst. tonų mazuto ir smėlio mišinio. Suniokotos kopos, didžiulė žala ekosistemai - tik ledkalnio viršūnė. Galima teigti, kad pasekmės jaučiamos ir praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų nuo katastrofos. Tuo metu panašios nelaimės nebuvo mačiusi ne tik Baltijos jūra, bet ir visa Sovietų Sąjunga, o padarinių likvidacijai nebuvo patirties. Iš pajūrio į sąvartynus ir karjerus išvežtas didžiulis kiekis smėlio paspartino kranto eroziją, dėl kurios ir šiandien po didesnių audrų niokojami paplūdimiai ir plaunamas smėlis. Niekur nedingo ir išvežtas mazutas, o ir dabar atsiveria viena kita mazuto versmė.
Dyzelino potvyniai Juodupėje (2009 m. kovo 25 d. ir 2010 m. gruodžio 28 d.)
2009 metais prie AB „Orlen Lietuva“ produktotiekio prisijungė dyzelino vagys ir kurį laiką žarnomis pumpavo kurą. Bebrai pragraužė nusikaltėlių žarną ir į aplinką pasklido virš šimto tonų dyzelino. Užteršta 14 hektarų pelkės, teršalai pateko į Vyžuonos ir Šaltojos upelius, kurie buvo svarbios saugomos ornitologijos zonos - šalia jų stodavo tūkstančiai migruojančių paukščių. Net po pusmečio buvo pranešama apie paukščių ir bebrų žūtis. Nors vietomis teršalų koncentracija viršijo kelis šimtus kartų, bet tinkamai sureagavus, atsisakius naudoti chemines priemones, buvo išsaugota vandens augmenija ir sumažinta žala gamtai. Naftininkams skirta atlyginti 10 milijonų litų žalą gamtai, tačiau teismų procesas nusitęsė penkerius metus ir tik balandžio pabaigoje priimtas galutinis sprendimas.
2010 metais produktotiekyje įvyko avarija. Išsiliejęs dyzelinas susikaupė lomoje ir susidarė maždaug 20 arų ploto ežeras. Dalis dyzelino melioracijos grioviais ir vamzdžiais nutekėjo į upelius. Dvi savaites Juodupės seniūnijoje buvo paskelbta ekstremalioji padėtis. Keturių ūkininkų žemėje atsirado tiek dyzelino, kiek jie sunkiai sunaudotų per visą gyvenimą. Visgi, jie nelabai tuo liko patenkinti. Dyzelinas išsiliejo ir užteršė jų laukus, kurie netinkami žemdirbystei dar šiandien. Avarijos likvidavimo metu surinkta apie 3 tūkstančiai kubinių metrų teršalų. Kartą jau nukentėjusį upelį pavyko apsaugoti. Greitai sureagavus, drenažo sistemas nukreipus į melioracijos griovio atšaką, teršalus pavyko surinkti šiems dar nepasiekus vandens.
Naujausios cheminės avarijos ir prevencija
Šilalės rajone per avariją trečiadienį iš sunkvežimio išsiliejus tūkstančiui litrų azoto rūgšties bei kelių rūšių druskos, aplinkosaugininkai sako, kad žala gamtai bus skaičiuojama. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos ketvirtadienį pranešė, kad susidūrus dviem automobiliams, nuo kelio nuvažiavo cheminėmis medžiagomis prekiaujančios bendrovės „Margūnas“ sunkvežimis. Pasak departamento, į aplinką pateko 1 tūkst. litrų azoto rūgšties, 165 kilogramai kaustinės sodos tirpalo, 200 kilogramų valgomosios ir 150 kilogramų techninės druskos. „Įvertinus į aplinką patekusių cheminių medžiagų kiekius, aplinkosaugininkai atliks aplinkai padarytos žalos paskaičiavimą, ir eismo įvykio kaltininkas turės atlyginti padarytą žalą“, - rašoma Aplinkos apsaugos departamento pranešime. „Toyota Rav4“ vairuotoją greitoji pagalba išvežė į ligoninę.
Cheminės katastrofos gamyklos pašonėje Alytaus rajone taip pat išvengta. Savaitgalį Alytaus rajone nuo kelio nuvažiavo ir apvirto toksišką cheminę medžiagą iš Vengrijos gabenęs vilkikas. Avarija Jurgiškių kaime įvyko šeštadienį, prieš vidurdienį. Likus vos keliems šimtams metrų iki porolono gamyklos, nuo kelio nuvažiavo ir apvirto į ją 23 tonas toksiškos cheminės medžiagos toluendiizocianato vežęs „Volvo". Gabenta cheminė medžiaga yra labai pavojinga ir degi, kenkia odai, kvėpavimo takams ir akims. Apžiūrėjus cisterną, buvo lengviau atsikvėpta, išoriškai ji atrodė sandari. Krovinys su cheminėmis medžiagomis perduotas kitam vilkikui ir išvežtas saugoti.
Ekstremalių situacijų pratybos
Šiandien didžiausia cheminė avarija Lietuvoje primena apie būtinybę skirti ypatingą dėmesį pramonės saugai, aplinkosaugai ir tinkamam pasiruošimui ekstremalioms situacijoms. „Gyvename taip lyg būtume garantuoti, kad tokios nelaimės niekada nepasikartos. Juk viskam būtina pasiruošti. Panašu, kad iš šios patirties ir klaidų nenorime pasimokyti“, - apgailestavo V. Zaborskė. Būtent todėl vyksta reguliarios ekstremalių situacijų pratybos.
Pratybų metu atkuriama situacija, kai įmonės teritorijoje ryte pasirodęs bepilotis orlaivis pataiko į kalcio amonio salietros sandėlį ir sukelia gaisrą. Vos po 45 minučių scenarijus dar labiau komplikuojamas - antrasis dronas pažeidžia amoniako saugyklos vamzdyną, o į aplinką ima sklisti pavojingos dujos. Pagal modeliuojamą situaciją, susiformavęs amoniako debesis dėl vėjo juda gyvenviečių link, kyla grėsmė ne tik Jonavos rajonui, bet ir gali pasiekti Kaišiadorių rajoną. Scenarijuje numatyta, kad yra sužeistų ir apsinuodijusių darbuotojų, o situacija vertinama kaip sparčiai besivytanti kompleksinė krizė. „Tokio masto pratybos leidžia įvertinti, kaip realiomis sąlygomis veikia visa valstybės krizių valdymo sistema. Šiandien svarbiausia - gebėti veikti greitai, koordinuotai ir užtikrinti gyventojų saugumą, kai vienu metu kyla kelios grėsmės“, - teigia vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius.
Pratybose dalyvauja gausios pajėgos - daugiau nei 150 skirtingų tarnybų pareigūnų dirba pačioje teritorijoje, dar apie 100 specialistų veikia operacijų centruose. Įsitraukusios visos pagrindinės institucijos: ugniagesiai gelbėtojai, policija, medikai, kariuomenė, taip pat Antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“, Viešojo saugumo tarnyba, savivaldybės ir kitos tarnybos. Pasak Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus Renato Požėlos, tokios pratybos būtinos siekiant realiai patikrinti, kaip veikia reagavimo sistema sudėtingų, daugiasluoksnių incidentų metu. „Mums svarbu įvertinti, kaip greitai reaguojame, kaip veikia operacijų valdymas, kaip koordinuojame veiksmus su kitomis institucijomis ir užtikriname gyventojų perspėjimą bei apsaugą“, - pabrėžia jis.
Pratybų metu tikrinama visa reagavimo grandinė - nuo pirmųjų veiksmų įvykio vietoje iki sprendimų priėmimo aukščiausiu lygiu, gyventojų informavimo ir jų saugumo užtikrinimo. Taip pat vertinama, kaip institucijos keičiasi informacija realiu laiku ir geba valdyti greitai besikeičiančią situaciją. Be to, tikrinamas ir pačios įmonės avarinis planas bei savivaldybių pasirengimas organizuoja gyventojų apsaugą, jei tokio pobūdžio nelaimė iš tikrųjų įvyktų. Pratybas stebi ir vertina krizių valdymo bei civilinės saugos sistemos atstovai - jų išvados turėtų parodyti, kiek Lietuva yra pasirengusi reaguoti į vis dažniau modeliuojamas hibridines grėsmes.