XIX amžiaus viduryje carinėje Rusijoje buvo vykdomos didelės reformos, kurių viena svarbiausių - 1861 m. baudžiavos panaikinimo reforma. Ši reforma turėjo didelės įtakos visuomenės struktūrai ir teisės sistemai, tačiau kartu iškėlė naujų klausimų, tarp jų ir susijusių su valstiečių judėjimo bei laikymo tvarka.
Baudžiavos panaikinimo reforma ir jos pasekmės
Baudžiavos panaikinimo reforma - 1861 metais Rusijos imperijoje įvykdyta reforma, kuria panaikinta baudžiava. Šios reformos idėjos kilo dar anksčiau, tačiau tik valdant carui Aleksandrui II ji buvo įgyvendinta. Nors siūlymai panaikinti baudžiavą skambėjo dar XIX a. pradžioje, pavyzdžiui, grafo Aleksejaus Arakčejevo, Rusijos iždui išperkant dvarininkų valstiečius, šie projektai nebuvo įgyvendinti. Eksperimento tvarka baudžiava buvo panaikinta 1816-1819 m. trijose Pabaltijo gubernijose: Estijos (1816), Kuršo (1817) ir Vidžemės (1819). Šiose gubernijose valstiečiai gavo asmeninę laisvę, tačiau be žemės sklypo, nes žemė liko dvarininkų nuosavybė. Dvarininkai ją nuomojo valstiečiams, tačiau trumpalaikės nuomos sutartys nesudarė sąlygų ilgalaikei žemės ūkio plėtrai.
Visos Rusijos mastu reformą reglamentuojantys įstatymai, apimantys manifestą ir nuostatus (viso 17 įstatymų), buvo pasirašyti caro 1861 m. Šie įstatymai valstiečiams suteikė asmens laisvę, teisę disponuoti savo turtu, jį įsigyti, kreiptis į teismą ir laisvai kurti šeimą. Taip pat buvo nustatyta valstiečių savivaldos (valsčių, teismo, seniūnijos) tvarka. Nors žemė liko dvarininkų nuosavybė, jie privalėjo leisti valstiečiams naudotis skirtine žeme už lažą ar piniginę duoklę.
Reformos vykdymui buvo įkurtas Vyriausiasis valstiečių padėties sutvarkymo komitetas, veikęs iki 1882 m. Reforma prasidėjo sudarant nuostatinius raštus, kuriuose valstiečiams buvo nustatytas skirtinės žemės dydis ir prievolės už jos naudojimą.
Baudžiamoji atsakomybė ir jos raida
Nors baudžiava buvo panaikinta, klausimas dėl valstiečių judėjimo ir jų laikymo galėjo kelti teisinių pasekmių. Carinėje Rusijoje, kaip ir daugelyje to meto valstybių, buvo svarbu kontroliuoti gyventojų judėjimą ir užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams. Nors tiesiogiai baudžiamoji atsakomybė už "pabėgusiųjų valstiečių laikymą" gali nebūti aiškiai įvardinta kaip atskiras nusikaltimas, tai galėjo būti traktuojama kaip kitų teisės pažeidimų sudėtinė dalis, pavyzdžiui, neteisėtas žmonių sulaikymas, pagalba pabėgėliams ar kitos nusikalstamos veikos.
Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje, Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje įvesta privaloma išpirka (1863 m.). Vėliau, 1882 metais, teisę išpirkti žemę gavo ir laisvieji žmonės, 1886 m. - amžinieji činšininkai, o 1901 m. buvo numatyta tolesnė žemės išpirkimo tvarka.
Šiuolaikinėje Lietuvos teisės sistemoje, remiantis Teisingumo ministerijos teikiamomis pataisomis, numatomos baudžiamoji atsakomybė už veiksmus, nukreiptus prieš valstybės interesus. Pavyzdžiui, diversija, apibrėžiama kaip veiksmai, siekiant pakenkti Lietuvos interesams, sunaikinant ar sugadinant nacionaliniam saugumui svarbią infrastruktūrą, numato laisvės atėmimą nuo 2 iki 8 metų. Taip pat numatyta atsakomybė už dalyvavimą ginkluotuose konfliktuose kitose valstybėse, jei tai nesuderinama su Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais, už tai numatoma laisvės atėmimas nuo 3 iki 10 metų.
Aktualu ir tai, kad asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad, nebendradarbiaudamas su Lietuvos žvalgybos institucijomis, vykdė užsienio valstybės žvalgybos, užsienio valstybės kontroliuojamos organizacijos užduotį, nurodymą, prašymą arba kitaip dalyvavo šios institucijos veikloje, nukreiptoje prieš Lietuvos Respubliką. Už tokius veiksmus, jeigu nebuvo šnipinėjimo požymių, grėstų laisvės atėmimas nuo 5 iki 15 metų. Taip pat numatyta atsakomybė už dalyvavimą užsienio valstybės organizuojamuose veiksmuose, kuriais buvo sunaikinta ar sugadinta nacionaliniam saugumui užtikrinti strateginę reikšmę turinti infrastruktūra, už tai grėstų laisvės atėmimas nuo 3 iki 10 metų.
Šios pataisos atsirado įvertinus Valstybės saugumo departamento (VSD) perspėjimus apie Rusijos ir Baltarusijos režimų bandymus didinti spaudimą opozicijos organizacijoms, kurios savo veiklą perkelia į užsienio valstybes. VSD pastebi, kad per šias organizacijas Rusija ir Baltarusija bando skverbtis į kitas valstybes, verbuoti žmones, vykdyti žvalgybinę veiklą. Ypatingas dėmesys skiriamas Rusijos žvalgybos tarnybų pastangoms infiltruoti agentus į Lietuvoje veikiančias Rusijos opozicines organizacijas ir skverbtis į opozicijos aktyvistų informacines sistemas.
Kaip Aleksandro II didžiosios reformos formavo Rusiją
Dar viena priežastis, kodėl būtina keisti BK nuostatas, susijusias su priešiškų valstybių veikla, yra 2024-2025 m. Baltijos jūroje fiksuoti incidentai, kurių metu buvo pažeistas ir Lietuvai strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintis infrastruktūros turtas, pavyzdžiui, povandeniniai kabeliai ir vamzdžiai.