Kolekcija, parengta remiantis suskaitmeninta knyga „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Pučiamieji instrumentai“, apima 366 kūrinių melodijas, kurių didžioji dalis buvo užrašyta paties Stasio Paliulio (1902-1996) šiaurės rytų Lietuvoje. Stasys Paliulis buvo žymus lietuvių tautosakos rinkėjas, tyrėjas ir pedagogas, 1959 m. parengęs minėtą antologiją.
Turinys ir metaduomenys
Antologijoje pateikti duomenys apie muzikinius kūrinius, naudotus instrumentus, muzikantus ir kitus kūrinių pateikėjus, taip pat kūrinių užrašymo vietas buvo kruopščiai suvesti į Lietuvių tautosakos archyvo (LTA) duomenų bazę. Kiekvieno kūrinio apraše galima rasti sudarytojo Stasio Paliulio bei metaduomenų suvedėjo pastabas. Jei kūrinys turi tekstą, jis pateikiamas ne tik skenuotame puslapyje, bet ir paties kūrinio apraše.
Muzikos instrumentai, žanrai, leidiniai ir geografinės vietovės yra susieti su informacinės sistemos „Aruodai“ duomenų bankais. Garso įrašai susieti su LTA Fonotekos duomenų baze. Jei LTA Fonotekos duomenų bazėje saugoma pateikėjo nuotrauka, ji yra susieta su atitinkamu kūriniu. Kūriniams, kurie buvo įrašyti į fonografo volelius arba plokšteles, suteikiama galimybė pasiklausyti autentiškų garso įrašų.
Istoriniai garso įrašai
Kolekcijos pirmoji dalis susideda iš 117 fonografo volelių, įrašytų laikotarpiu nuo 1908 iki 1949 metų. Eduardas Volteris, pirmasis Lietuvių mokslo draugijos narys, pradėjo lietuvių liaudies muzikos įrašinėti. Naudodamas Edison'o fonografą, jis 1908-1909 m. įrašinėjo lietuvių liaudies dainas bei melodijas, atliekamas skudučiais ir dūdomis rytiniuose bei pietiniuose Lietuvos regionuose, taip pat lietuvių anklave dabartinės Baltarusijos teritorijoje - Zietaloje. Iki šiol išliko 113 jo įrašytų volelių, didžioji dalis kurių saugoma Berlyno fonogramų archyve, o tik 14 originalių volelių yra saugomi LTA Audiogaudinių kolekcijoje.
Nuo 1909 iki 1912 metų Jonas Basanavičius taip pat naudojo fonografą liaudies dainų įrašymui. Šiandien turime 22 jo volelius, kuriuose užfiksuotos 40 dainų. Po Basanavičiaus mirties šį darbą tęsė Matas Untulis. Jis įrašinėjo liaudies dainas iš Lydos, Švenčionių, Vilniaus-Trakų regiono (20 volelių su 118 įrašų, dažniausiai užrašant tik pirmąsias dainų strofas).
Fonografo diskai ir jų išsaugojimas
Didžiausią kolekcijos dalį sudaro fonografo diskai su lietuvių liaudies melodijomis, įrašyti nuo 1935 iki 1949 metų. Šiandien išliko 980 diskų, kuriuose yra daugiau nei 6 700 kūrinių. Lietuvos liaudies dainų rinkimo komisija, veikusi 1934-1935 m. Kaune, laikinojoje nepriklausomos Lietuvos sostinėje, įsigijo stacionarų fonografą ir pradėjo folklorą įrašinėti į diskus. Šią veiklą tęsė Lietuvių tautosakos archyvas (1935-1939 m.), kuris kviesdavo liaudies dainininkus ir muzikantus iš visų Lietuvos regionų į laikinosios sostinės įrašų studiją (architektūros darbuotojas, atsakingas už įrašymą, buvo Z. Slaviūnas).
Taip fonografo diskais buvo užfiksuotos sutartinės, kurios buvo ant išnykimo ribos kaimo Lietuvoje, taip pat daugiabalsės muzikos tradicijos su mediniais ragais ir skudučiais, bei Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus balsas. Taip pat buvo įrašytos kalendorinės, darbo, jaunimo, meilės, vestuvių, karo-istorinės dainos ir kitų žanrų dainos, bei kūriniai atliekami instrumentais: ožio ragu, fleita (lamzdeliu), birbyne, smuiku, Peterburgo akordeonu, dambreliu, cimbolais ir kt.
Skaitmeninimas ir sklaida
2001 m. Lietuvos literatūros ir tautosakos institute buvo pradėta programa archyvinių garso įrašų išsaugojimui ir publikavimui. Lietuvos kultūros ministerijos parama buvo atliktas fonografo įrašų skaitmeninimas (už skaitmeninimo darbus atsakingas buvo LCVA specialistas Vytautas Vizgintas), sukurtas skaitmenintų garso įrašų registravimo duomenų bazė (ją galima rasti Inventorizacijos dokumentuose). Buvo atrinkti ir restauruoti geriausi regioninio Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos ir Dzūkijos folkloro pavyzdžiai, ir publikuoti 2003-2005 m. knygų serijoje su kompaktiniais diskais „1935-1941 m. fonografo įrašai“.
Fonografo voleliai buvo prikelti iš užmaršties 2006 m. atvykus Vienos fonogramų archyvo inžinieriui ir senųjų garso įrašų specialistui Francui Lechleitneri į Lietuvos literatūros ir tautosakos institutą. Jis savo pačių pagaminta fonogramų mašina suskaitmenino 105 volelius (340 kūrinių). 2007 m. buvo atrinkti aukščiausios kokybės įrašai, restauruoti ir jų transkripcijos publikuotos knygoje „Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos (1908-1942)“.
2008 m. Lietuvių liaudies muzikos fonogramų kolekcija (1908-1949 m.), saugoma Lietuvos literatūros ir tautosakos institute, buvo įtraukta į UNESCO „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą kaip regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektas (registracijos Nr. RSN-1).