Korozijos terminas kilęs iš lotyniško žodžio „corrosio“, reiškiančio graužimą, irimą. Kalbant apie automobilių koroziją, turimas omenyje procesas, kai metalas, be kurio neįmanomas joks automobilis, sąveikauja su aplinka - deguonimi ir drėgme. Šio proceso pasekmė yra rūdijimas, korozija arba irimas. Rūdys yra šio proceso rezultatas.
Kai korozijos proceso rezultatas tampa matomas, dažnai jau būna per vėlu ką nors daryti - automobilis praranda savo prekinę vertę, prekinį vaizdą, o kas svarbiausia - tampa nepakankamai saugus jį toliau eksploatuojant. Metalas, o konkrečiau geležis, yra pagrindinė bet kurio automobilio medžiaga ir paprastai ji sudaro iki 90% automobilio svorio. Ten, kur yra geležis, visada vyksta ir jos korozija. Tai yra neišvengiama termodinamiškai.
Geležis gamtoje randama stabilioje formoje dažniausiai kaip junginiai su deguonimi. Žmogus, norėdamas panaudoti geležį savo tikslams, sunaudodamas didžiulį kiekį energijos, perdirba tas gamtines geležies rūdas, paversdamas geležį iš oksidų formos į gryno metalo, turinčią kristalinę, bet nestabilią formą. Tačiau geležis iš tokios nestabilios formos visada stengiasi grįžti į pirminę savo gamtinę formą - t.y. oksidų formą. Tai jai lengvai pavyksta, nes tokiai grįžtamai reakcijai tereikia dviejų sąlygų - deguonies ir drėgmės. Akivaizdu, kad automobilio kėbulas, dar vis gaminamas iš plieno, neišvengiamai kontaktuoja su ore esančiu deguonimi ir drėgme - to rezultate jis grįžta į įprastą sau oksidų formą, o mes stebime korozijos procesą.
Automobilių korozija ir jos ekonominės pasekmės
Automobilių rūdys išlieka viena iš labiausiai paplitusių ilgalaikių problemų, paveikiančių transporto priemonių savininkus, ypač tokiose šalyse kaip Lietuva, kur žiemos atšiaurios, o keliai barstomi druska. Nors kai kurie automobiliai atrodo atsparūs korozijai dešimtmečius, kiti rūdija per kelerius metus. Yra keletas priežasčių, kodėl tam tikri automobiliai rūdija greičiau nei kiti, ir dauguma jų susijusios su projektavimu, gamyba ir aplinkos veiksniais.
Šiandien pasaulyje priskaičiuojama virš 450 milijonų automobilių. 1975 metais automobilių gamintojai gamybos metu skirdavo apytiksliai 100 USD apsaugai nuo korozijos vienam automobiliui, kas sudarė apytiksliai 2% savikainos. 1990 metais atitinkamai jau 500 USD ir tai sudarė 7,8% automobilio savikainos. 1989 metais JAV buvo pagaminta 14,5 milijonų automobilių ir išlaidos apsaugai nuo korozijos atitinkamai sudarė 7,3 milijardo USD.
Tuo pat metu yra nustatyta, kad pramoninėse šalyse su išvystyta infrastruktūra, kur žiemos metu kelių priežiūrai naudojamos NaCl druskos bei mišiniai, korozija sumažina automobilio vertę 1-2% kasmet, arba perskaičiavus žalą JAV automobilių parkui ji sudaro 1,8-3,6 milijonų USD kasmet. Būtų naivu manyti, kad automobilių gamintojai šių įspūdingų skaičių nežino, o dar naiviau, kad jie nieko nedaro, kad padidintų savo produkcijos atsparumą korozijai, tuo pačiu didindami ilgaamžiškumą bei patikimumą.
Lietuva patenka į didelio korozinio aktyvumo zoną dėl šių veiksnių:
- Pajūrio klimatas su dažnais temperatūros svyravimais (žiemos metu apie 0°C).
- Padidintas ir pastovus drėgnumas (virš 50%).
- Gana stipriai užterštas oras (ypač CO2 ir H2S dujomis iš pramonės išmetamųjų dujų).
- Besaikis kelių druskų (NaCl ir jų mišinių bei tirpalų) naudojimas kelių priežiūrai žiemos metu.
- Nelygūs keliai, dėl kurių važiuojant vibracijos irdo gamykliniai hermetikai.
- Neprižiūrimi purvini keliai, kurie važiuojant abrazyviai veikia gamyklines dugno dangas.
- Nepakankama automobilių priežiūra, žemas autochemijos panaudojimo lygis.
Visi šie subjektyvūs išoriniai faktoriai neišvengiamai didina korozijos greitį. Jei išsivysčiusiose vakarų šalyse vidutinis pilno korozijos greitis sudaro 10-60 mikrometrų per metus pramoninio miesto atmosferoje, tai mūsų specifinėmis sąlygomis jis 1,3-1,6 karto didesnis ir artimas 1 milimetrui per metus. Remonto specialistų teigimu, korozija dažniausiai prasideda metalinių dalių jungimosi vietose - suvirinimo siūlėse, siūlėse ir varžtinėse jungtyse. Jei apsauginio sandariklio nėra arba jis netinkamai užtepamas, drėgmė gali kauptis ir išlikti mėnesius.
Gamintojų taikomos apsaugos priemonės
Gamintojai imasi šių priemonių, kad padidintų savo produkcijos atsparumą korozijai:
- Automobilio konstrukciniai sprendimai, mažinantys korozijai jautrių vietų skaičių.
- Galvaninių dangų (cinkas ir jo lydiniai) panaudojimas.
- Fosfatavimas ir elektrocheminis gruntavimas.
- Daugiasluoksnio dažymo technologijos (iki 10 sluoksnių).
- Specialių hermetikų ir mastikų panaudojimas.
- Gamyklinis antikorozinis padengimas.
- Metalo (juodo) pakeitimas lengvaisiais lydiniais ir plastmasėmis.
Tik kompleksiškas visų šių priemonių naudojimas duoda tikrai neblogų rezultatų. Dėl šių priemonių tikrai ilgėja įvairių automobilių eksploatacijos laikas bei gamintojų suteikiama antikorozinė garantija. Nežiūrint į visus šiuos tikrai teigiamus poslinkius, visi be išimties automobiliai eksploatacijos metu rūdija. Tiesa, vieni jų daugiau, kiti mažiau, bet visiškai nerūdijančių automobilių nėra ir, kaip nustatyta pačioje pradžioje, būti negali.
Švedijos Korozijos instituto specialistai jau 25 metus tiria serijinių automobilių atsparumą korozijai. Tyrinėdami 18 markių automobilius, jie nustatė bendrus automobilių korozijos dėsningumus, kurių pagrindiniai yra šie:
- Visiškai nerūdijančių automobilių nėra.
- Jau po 3 metų jautriausiose kėbulo vietose neišvengiamai prasideda korozija.
- Kuo ilgesnis eksploatacijos laikas, tuo didesni kėbulo plotai yra pažeidžiami korozijos.
Gamintojai aiškiai gerina savo produkcijos saugumą nuo korozijos, įveda cinkavimą, duryse įveda antikorozines dangas, slenksčiuose, didina elektrocheminio gruntavimo plotus. Tačiau, įvedant vienas priemones, atsisakoma kitų, o tai be abejo atsiliepia ir bendram rezultatui. Be to, svarbu atsižvelgti, kad tik kompleksiškas visų korozinį atsparumą didinančių priemonių naudojimas duoda tikrai gerų rezultatų.
Cinkavimas kaip efektyviausia antikorozinė apsauga
Cinkavimas yra vienas patikimiausių būdų apsaugoti plieną nuo korozijos, naudojamas tiek statybinėse konstrukcijose, tiek smulkiuose metalo ruošiniuose. Cinkavimas yra metalo, dažniausiai plieno arba ketaus, padengimas cinko sluoksniu, siekiant apsaugoti paviršių nuo korozijos ir rūdijimo. Naudojamas itin grynas, apie 99,99% grynumo, cinkas. Cinkavimas laikomas vienu plačiausiai naudojamų antikorozinės apsaugos metodų pasaulyje.
Cinko danga apsaugo plieną dviem vienu metu veikiančiais mechanizmais:
Fiziniu barjeru , izoliuojančiu plieną nuo drėgmės.Elektrochemine , vadinamąja aukojamojo anodo, apsauga. Antrasis mechanizmas remiasi tuo, kad cinkas elektrocheminėje įtampų eilėje yra aktyvesnis nei geležis.
Galima įsivaizduoti cinką kaip sargybinį, stovintį priekyje: jis pats reaguoja su drėgme ir deguonimi, kad apsaugotų plieną už jo. Iš čia kyla ir savaiminio gydymosi efektas. Kai cinko danga įbrėžiama ar pažeidžiama mechaniškai, atviras plieno plotelis vis tiek lieka apsaugotas, nes aplinkinis cinkas elektrochemiškai dengia jį per drėgmės plėvelę. Papildomą atsparumą suteikia ir pats cinko paviršius. Tyrimais patvirtinta, kad šalto ir karšto cinkavimo efektyvumas nesiskiria.
Cinkuotas plienas naudojamas visur, kur metalas susiduria su drėgme, oro kaita ar mechanine apkrova. Statybos sektoriuje cinkuotas plienas dominuoja tvorų, vartų konstrukcijų, stogo skardos, lietvamzdžių, fasadų elementų bei atraminių stulpų gamyboje. Automobilių pramonė cinkuoja kėbulo dalis, važiuoklės elementus ir tvirtinimo detales. Vietoj nerūdijančio plieno cinkuotas plienas pasirenkamas dėl ženkliai mažesnės kainos, o lauko sąlygomis apsauga lieka pakankama daugumai pritaikymų.
Cinkavimas suteikia ilgaamžę apsaugą už ženkliai mažesnę kainą nei nerūdijančio plieno alternatyvos. Kokybę reglamentuoja aiškūs standartai. Finansinė nauda išryškėja per visą gyvavimo ciklą. Pradinė cinkavimo investicija didesnė nei dažymo, tačiau eksploatacijos metu nereikia periodiškai atnaujinti dangos, valyti rūdžių ar keisti pažeistų elementų. Cinkas taip pat yra 100% perdirbamas, o cinkuoto plieno gamybos anglies pėdsakas mažesnis nei nerūdijančio plieno.
Cinkavimo metodų apžvalga
Praktikoje taikomi keturi pagrindiniai cinkavimo būdai:
Karštasis (terminis) cinkavimas : atliekamas panardinant gaminį į išlydyto cinko vonią, kurios temperatūra siekia apie 450 °C. Susidaranti danga yra storiausia tarp visų cinkavimo metodų, paprastai 50-100 µm, todėl atviroje aplinkoje gaminys gali tarnauti iki 50 metų. Dėl didelio dangos storio metodas tinka stambiems konstrukciniams gaminiams.Galvaninis (elektrolitinis) cinkavimas : metu gaminys panardinamas į cinko druskų tirpalą, per kurį leidžiama nuolatinė elektros srovė. Susidaręs sluoksnis paprastai siekia 6-18 µm storį, paviršius būna lygus, blizgus ir matmeniškai tikslus. Dažniausiai naudojama vidaus sąlygomis arba kaip pagrindas dažymui.Termodifuzinis cinkavimas : dvi 99,99% grynumo cinko vielos lydomos elektros lanku, o suspaustas oras išpurškia išlydyto cinko daleles ant paruošto metalo paviršiaus. Esminis privalumas tas, kad gaminio nereikia kaitinti, todėl išvengiama terminės deformacijos.Šaltasis cinkavimas : tai cinko miltelių mišinio užtepimas teptuku, voleliu arba purkštuvu, panašiai kaip įprastų dažų. Šis metodas ypač aktualus automobilių kėbulų remontui ir papildomai apsaugai.
Metodo pasirinkimas priklauso nuo gaminio matmenų, eksploatacijos aplinkos, biudžeto ir reikalingo ilgaamžiškumo.
Šaltasis cinkavimas: principai ir ypatumai
Veikimo principas ir skirtumai nuo cinko prisotintų dažų
Šaltojo cinkavimo veikimo principas remiasi tiesioginiu dviejų metalų (cinko ir geležies) kontaktu. Jeigu toks kontaktas egzistuoja, tuomet pradeda veikti elektrochemijos principai, pagal kuriuos korozijos veikiamas silpnesnis poroje esantis metalas. Šiuo atveju aktyvesnis yra cinkas, todėl korozija veiks būtent cinką. Geležis nerūdys, kol ant jos paviršiaus išliks cinkas. Tai leidžia pasiekti katodinę apsaugą.
Jeigu tarp geležies ir cinko egzistuoja tarpiniai sluoksniai (gruntas, rūdžių modifikatorius), elektrocheminio kontakto tarp jų neįvyks, ko pasekoje cinkas vykdys tik izoliuojančios nuo drėgmės medžiagos vaidmenį (kaip paprasti dažai). Todėl siekiant gauti kokybišką apsaugą nuo korozijos, būtina užtikrinti kokybišką kontaktą tarp cinko ir geležies prieš padengimą.
Svarbu atskirti šaltąjį cinkavimą nuo „cinko prisotintų dažų“. Technologinėje gamybos grandinėje nėra nesvarbių veiksnių. Negalima supaprastinti sąvokos „šaltas cinkavimas“ iki sąvokos „dažai su cinku“.
Įmaišius cinko pudros į dažus, gaunami sugadinti cinko pudra dažai. Elektrocheminio kontakto tarp geležies ir cinko neįvyks, kadangi dažai yra dielektrikas (nelaidūs elektrai). Statybinių parduotuvių lentynose dažnai galima aptikti „cinko prisotintų dažų“, kuriuos jų gamintojas pataria naudoti kaip antikorozinę apsaugą. Deja, dažniausiai tokia informacija neatitinka realybės ir yra apgaulinga. Šaltame cinkavime labai svarbi ne tik cinko pudros kokybė, bet ir polimerinis užpildas. Polimeras neturi būti kliūtimi elektros srovei. Nenorime Jūsų nuliūdinti, tačiau siekiant kokybiškos antikorozinės apsaugos, geriau įsigyti specialiai tam skirtas medžiagas. Tai leis Jums sutaupyti pinigų, laiko ir pasiekti norimų rezultatų.
Paviršiaus paruošimas šaltajam cinkavimui
Kokybiškam elektrocheminiam kontaktui užtikrinti būtinas tinkamas paviršiaus paruošimas. Paprasčiausias būdas - mechaninis apdirbimas (smėliavimas, metaliniai šepečiai ir pan.). Geležis po tokio apdorojimo netenka pašalinių sluoksnių ir įgyja paviršiaus nelygumų, kurie įtakoja kokybišką elektrocheminį kontaktą tarp metalų.
Kontakto kokybę pagerins papildomas apsaugoto metalo nuriebalinimas ksilolu arba solventu. Nenaudokite kitų tirpiklių, nes dauguma jų ant metalo palieka plėvelę. Jeigu dėl kokios nors priežasties nusprendėte praleisti nuriebalinimo procedūrą, tuomet bent jau pašalinkite dulkes.
Jeigu ruošiant metalą jis buvo nupoliruotas, tai gali būti priežastis, dėl kurios danga vėliau lengvai nusilupa. Optimaliausias metalo paruošimo būdas yra smėliavimas, po kurio metalas yra švarus, bet išlieka tam tikras šiurkštumas. Jeigu metalo paruošimui naudojamas styginis grąžto antgalis didelėmis apsukomis, metalas gali būti nupoliruojamas. Danga tampa pernelyg lygi, kas trukdo kokybiškam kontaktui. Tokiais atvejais, kai įvyksta netyčinis poliravimas, rekomenduojama pasinaudoti grubiu švitriniu popieriumi.
Dengimo procesas ir galimos problemos
Mišinys skirtas šaltam cinkavimui, pavyzdžiui, Galvanol, yra labai tankus. Vienas litras mišinio gali sverti 2,5 kg. Nemaišomas, pastebimai išsisluoksniuoja (sunki cinko pudra nusėda ant dugno). Kokybiškai išmaišyti didesnės talpos kibiro turinį mechaniniu būdu fiziškai yra labai sudėtinga. Padengimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo mišinio vientisumo. Būtent dėl to rekomenduojama skirti išmaišymui ypatingą dėmesį ir naudoti tam skirtus instrumentus.
Jeigu cinkuojate dviem sluoksniais, būtina išlaukti 30 minučių prieš cinkuojant antru sluoksniu. Greičiausia, dengiant antru sluoksniu, nebuvo išlaukta rekomenduotino laiko. Antikorozinė danga pilnai išdžiūsta po 4-6 valandų. Tik praėjus ne mažiau 4-6 valandoms, galimas padengimas finišiniais dažais. Kitu atveju galimas lokalinis sluoksniavimasis (iškylimų atsiradimas) dėl tirpiklio garavimo iš cinko sluoksnio. Kitaip nei karštas cinkas, šaltas cinkas gali būti dengiamas bet kokiais lako dažais.
Tirpiklis, kuris yra Galvanol mišinio pagrindas, turi ypatybę garuoti, kai įpakavimas atidaromas. Jeigu darbai buvo atliekami kelias dienas, o Galvanol mišinio kibiras nebuvo sandariai uždarytas, tirpiklis galimai išgaravo, ir tai galėjo sukelti dangos lupimąsi. Tokiu atveju Galvanol galima skiesti ksilolu, tačiau siekiant išsaugoti darbines cinko charakteristikas, tirpiklis turi sudaryti ne daugiau 5 proc. nuo bendros cinko masės. Nei vaitspiritas, nei acetonas netinka skiedimui. Būtina įsigyti ir naudoti kokybiškus tirpiklius, atitinkančius GOST reikalavimus, iš patikimų pardavėjų.
Jeigu cinko dulkės lieka ant metalo palietus, tai gali būti dėl per mažo skersmens purkštuko (turėtų būti 2-3 mm) arba per mažo dažymo pistoleto slėgio (rekomenduojamas slėgis - 0,2 - 0,3 MPa).
Cinkuotos dangos savybės ir ilgaamžiškumas
Šaltojo cinko Galvanol tarnavimo laikas matuojamas metais. Konkretus tarnavimo metų skaičius priklauso nuo to, kaip kokybiškai buvo paruošta danga ir kaip atlikti cinkavimo darbai. Geležis nekorozijuoja, kol veikia cinko protektorinė apsauga. Geležies korozija prasidės, kai cinko sluoksnis bus išnaudotas. Tad galima teigti - kuo storesnis sluoksnis, tuo geriau, tačiau proto ribose.
Praktika rodo, kad maksimalus leistinas cinko storis esant kokybiškam padengimui - 200 mikronų dengiant nesideformuojančią geležį; 160 mikronų dengiant besideformuojančią geležį. Be to, reikia turėti omenyje, kad kokybišką apsaugą užtikrina danga, kurią sudaro daug plonų antikorozinio mišinio sluoksnių.
Cinko danga, išgaunama šalto cinkavimo būdu, yra matinė, neturi metalinio blizgesio. Norint suteikti Galvanol padengtam metalui blizgesį, imituojantį karštą cinkavimą, naudojamas mišinys Alinol. Tai sudėtis, pagaminta naudojant aliuminio miltelius tokiu pat polimerų pagrindu kaip ir Galvanol, todėl puikiai su juo suderinama. Alinol nėra skirtas atskiram metalo dengimui, jis gali būti naudojamas tik kartu su Galvanol mišiniu ant Galvanol arba Himgrandu cinkuoto paviršiaus jau po 30 minučių. Išnaudojama 150 g/m² esant storiui 40 mkm. Sluoksnis išdžiūva per 30-40 min.
Dengimo būdai
Šaltas cinkas gali būti padengiamas mechaniškai (voleliu ar teptuku) arba purškimu. Nuo šio veiksmo jo efektyvumas nesumažėja. Galvanol gali būti padengiamas tiek beoriu, tiek pneumatiniu purškimu. Skirtumas tarp šių dviejų padengimo būdų yra antgalio skersmuo ir tirpiklio kiekis (pneumatinis purškimas reikalauja šiek tiek daugiau tirpiklio nei beorinis padengimas). Šis metodas yra patogus cinkuoti suvirinimo siūles ir kitas sunkiai prieinamas vietas.
Automobilio kėbulo cinkavimas šaltuoju būdu
Savarankiškas kėbulo cinkavimas
Antikorozinės apsaugos procedūros veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo metalo paruošimo. Atliekant antikorozinę procedūrą savarankiškai, reikia suprasti, kad jos efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo metalo paruošimo. Kuo kruopščiau ir atidžiau bus paruošta automobilio kėbulo apačia, tuo ilgiau ir efektyviau tarnaus apsauginis cinko sluoksnis. Iš ilgametės patirties patariama, pirmiausia, gerai išplauti ir išdžiovinti kėbulo apačią. Cinkuoti reikėtų švarų ir sausą paviršių.
Korozijos žymes geriausia šalinti kampiniu šlifuokliu su antgaliu iš metalinio kordo. Taisyklingiausia šiuos darbus atlikti pakėlus automobilį. Po korozijos žymių pašalinimo, negalima laukti ilgiau nei dvi paras (su sąlyga, kad automobilis stovi sausoje aplinkoje). Po valymo procedūros rekomenduojama nuriebalinti paviršių ksilolu arba solventu. Antikorozinį cinkavimą galima atlikti iškart po nuriebalinimo. Galvanol džiūsta ganėtinai greitai, todėl antru sluoksniu galima cinkuoti jau po 30-40 min. Leiskite paskutiniam cinko sluoksniui pilnai išdžiūti apie parą laiko, jeigu planuojate dengti papildoma apsauga.
Kodėl nereikėtų aklai pasitikėti gamintojo reklama
Nereikėtų labai džiaugtis automobilių gamintojų ir pardavėjų reklama, jog kėbulas yra cinkuotas. Kėbulo cinkavimas reiškia, kad prieš kėbulą dažant jis yra dengiamas gruntu, kuriame yra cinko mikrodalelės. Šis gruntas apsaugo kėbulą nuo rūdijimo, tačiau ne visiškai - jei autoįvykio metu kėbulas pažeidžiamas ir vėliau nesuremontuojamas, toje kėbulo vietoje cinko danga korozijos nesustabdys. Specialistų teigimu, automobilių industrijoje naudojami įvairūs cinko mišiniai, tačiau kiekvieno jų storis skiriasi, o nuo to priklauso ir atsparumas korozijai.
Dėl šių priežasčių nederėtų aklai pasitikėti gamintojo duodama garantija kėbului. Ilgametė patirtis rodo, kad per automobilio eksploatacijos 6 metus vyksta negrįžtami procesai, kai dėl išorinės aplinkos poveikio bei vibracijos, kurią neišvengiamai patiria bet kuris automobilis, panaudoti gamybos metu hermetikai praranda savo elastingumą, pilnai ar dalinai suplyšta, sudarydami palankias sąlygas drėgmei patekti į siaurus plyšius, suvirinimo siūles. Panaudotos antikorozinės medžiagos praranda savo apsaugines savybes tiek dėl susidėvėjimo, tiek ir dėl sąveikos su aplinka. Pats kėbulas tampa nebe toks hermetiškas ir dėl guminių tarpinių susidėvėjimo. Visi šie procesai tuo spartesni, kuo intensyviau eksploatuojamas automobilis ir be to labai priklauso nuo aplinkos sąlygų.
Gamintojas, kaip taisyklė, turi galvoje, kad automobilis bus eksploatuojamas idealiomis sąlygomis. Deja, konkrečios bet kurio automobilio eksploatacijos sąlygos labai skiriasi nuo tų, kuriose savo automobilį norėtų matyti gamintojas. Pirkėjui taip pat galima pripažinti, kad dėl automobilio gamybos technologijos ir surinkimo eiliškumo, visada atsiranda kėbulo vietų, kurių padengimas gamybos metu yra neįmanomas techniškai. Tai ne tik objektyvi tiesa, bet ir geras argumentas tiems pirkėjams, kurie bijodami papildomo padengimo naudingumu teigia, kad gamintojas galėjo pats padengti, jei to tikrai reikia.
Papildomos antikorozinės apsaugos svarba
Papildomos antikorozinės apsaugos priemonės ne tik prailgina kėbulo tarnavimo laiką, bet ir padeda išsaugoti automobilio prekinę išvaizdą bei vertę. Prevencinė priežiūra ir savalaikė apžiūra yra daug pigesni nei konstrukcijų remontas.
Antikorozinis padengimas paprastai atliekamas taip: automobilis nuplaunamas aukštu spaudimu, džiovinamas ir valomas panaikinant senąjį kėbulo padengimą ir matomas rūdis. Kokybiškai atlikti antikoroziniai darbai iš tiesų ilgam apsaugo automobilį nuo rūdžių susidarymo ir plitimo.
Papildomas ir savalaikis antikorozinis padengimas atitolina korozijos pradžią, o savalaikiai pakartotiniai daliniai padengimai gali prailginti automobilio tarnavimo laiką dvigubai. Antikorozinį padengimą reikia rekomenduoti ir jau eksploatuojamiems automobiliams - tai taip pat prailgina jo tarnavimo laiką, atitolinant korozijos pradžią. Tiems automobiliams, kurių atsparumas korozijai mažesnis nei vidutinio, papildomą padengimą būtina atlikti kiek galima greičiau, o tiems, kurių atsparumas didesnis nei vidutinio, ne vėliau, nei baigiasi gamyklos garantija kėbului.
tags: #automobiliu #kebulo #cinkavimas