Vokietijos pusėje kariavusią Tėvynės apsaugos rinktinę sudarė du nepilnai sukomplektuoti pulkai ir juose daugiausia kovėsi nepatyrę 18-20 metų jaunuoliai. Pagal Vokietijos karinės vadovybės planą Rinktinės pulkai turėjo bet kokia kaina dengti SSRS kariuomenės puolamus Vokietijos karinius dalinius, duoti jiems laiko persigrupuoti. Iš viso rinktinėje buvo apie 6 tūkstančiai savanorių, tarp jų 112 karininkų, iš kurių 5 turėjo pulkininkų laipsnį. Rinktinei trūko ne tik patirties ir karininkų, bet ir sunkiųjų kulkosvaidžių, prieštankinių ginklų, artilerijos, minosvaidžių. Viskam labai trūko amunicijos. Seda buvo parengta žiedinei gynybai ir spalio 7-osios rytą gynėjai sulaukė keliasdešimties sovietinių tankų, remiamų šaulių divizijos, smūgio. Sedos gynėjams vienkartiniais prieštankiniais ginklais, garsiaisiais panzerfaustais, pavyko sunaikinti aštuonis T-34 tankus, iš minosvaidžių apšaudyti lydinčius pėstininkus. Spaudžiami Tėvynės apsaugos rinktinės kariai pasiekė Klaipėdą, iš kur mažesnioji dalis pasitraukė į Rytų Prūsiją per Rusnę, didesnioji (apie 1000 žmonių) - per Kuršių neriją. Vokietijoje jie buvo išskirstyti į statybos pionierių kuopas, rengusias įtvirtinimus Rytprūsiuose. Prie Sedos žuvo per šimtą lietuvių. Suprantama, kodėl gerokai galingesnio priešo puolimo sulaikyti nepavyko. Visgi svarbu, jog bent minimaliai pavyko pristabdyti sovietų kariuomenės puolimą.
Tėvynės apsaugos rinktinės II pulko vadovavimas ir įamžinti asmenys
II-ajam Tėvynės apsaugos rinktinės pulkui vadovavęs Motiejus (Matas) Naujokas (1901-1974) Čikagoje, 1950 m. Kpt. Motiejus (Matas) Naujokas dėvi 1934 m. modelio iškilmių uniformos švarką su apdovanojimais. Kaunas, 1937 m. Lietuvos kariuomenės Aukštųjų karininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursų lektorius kpt. Antanas Novickis ir Statybos skyriaus I laidos karininkai prie Kauno tvirtovės Linkuvos įtvirtinimų, 1936 m. Sedos kautynėse dalyvavęs I-ojo Tėvynės apsaugos pulko vadas mjr. Alfonsas Urbonas - trečias iš dešinės Kaunas, 1920 m. I-ojo Tėvynės apsaugos pulko vadas mjr. Alfonsas Urbonas - stovi trečiosios eilės viduryje (penktas iš kairės) Sedos kautynėse žuvęs.
Sedose vykusios kovos ir jų padariniai
- Sodos apygardoje įvykusios kovos parodė kariojo entuziazmą ir sunkias sąlygas kovojant su dideliu priešu.
- Sedos kautynėse dalyvavęs majoras Petras Puodžiūnas buvo vado vade, ir narys, kuris įėjo į istoriją kaip I-ojo bataliono vadovas.
- Kaip iliustracinis pavyzdys, Sedos kautynių schema Nr. 1 ir Nr. 2 buvo publikuotos „Kario“ leidinyje 1968 m.
Bulių kautynės 1995 m. Kačerginėje
Daugiau galingų avarijų ir kartais skraidantys automobiliai - taip apibūdinamos „bulių kautynės“, kurios buvo surengtos 1995 m. Kačerginėje. Tačiau tokios pramoginės scenos tapo populiarios ir kituose regionuose. Dalis turinio rodo žaidybines ir archyvines transliacijas, kurios išliko ateities kartoms.
Karo pabaigos epochos fragmentai ir vokiečių pasitraukimas
Nors karo pabaiga buvo įsiviešpatavusi, nemaža dalis vokiečių karių ir toliau tęsė kovą, siekdami išlikti. War history šaltiniai mini, kad kai kurie vokiečių daliniai pasidavė tik po savaičių ar net mėnesių, o kiti bandė pasiekti sąjungininkų pozicijas ir ten pateikti kapituliaciją. Išliko nuotraukos ir istorijos apie Belgijos, Olandijos ir Norvegijos teritorijas, kur vokiečiai tęsė pasipriešinimą iki pat kapituliacijos.
Vokiečių kapituliacijos pasekmės konkrečiose teritorijose
Paskutinios dienos po kapituliacijos pažymėjo įvykius Tekselio saloje, Olandoje bei Nevėžio žemėse. Gruzino batalionas Tekselio saloje žuvo arba buvo sušaudytas, o dalis jų buvo deportuota į Gulago lagerius. O Vidurio Europoje vyko išskirtini mūšiai ir pasipriešinimas išlikusiam teritorijoms. U-977 ir U-234 kapituliacijos bei jų kelionės į Argentiną ir JAV rodo, kaip vienos intensyvių kampanijų akimirkos priveda prie dar platesnių geopolitinių pasekmių. Šio laikotarpio istorija yra pilna dramatiškų nuotraukų, faktų ir asmeninių biografijų, kurių tyrimai vis dar tęsiasi.
tags: #automobiliu #kautynes #vikipedija