Nors terminas „kapinynas“ archeologijoje apibrėžia senovės laidojimo vietas, kur randami kapai su archeologiniais radiniais, šiandien Lietuvoje vis dažniau susiduriama ir su kitokio pobūdžio „kapinynais“ - apleistos technikos, įskaitant automobilius, sankaupomis. Šiame straipsnyje apžvelgsime tiek archeologinių kapinynų raidą Lietuvoje, tiek ir šiuolaikinius „automobilių kapinynus“, kurie, nors ir neturi tiesioginės sąsajos su senovės laidojimo tradicijomis, atspindi tam tikrą istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimo aspektą.
Archeologiniai kapinynai Lietuvoje: Laidojimo tradicijų raida
Kapinynas - tai senovės laidojimo vieta, kurioje aptinkama kapų su archeologiniais radiniais. Tai viena gausiausių archeologijos paminklų grupių. Kapinynuose būdavo laidojama priešistoriniu laikotarpiu, kartais ir vėliau. Juose randami archeologiniai radiniai arba jų liekanos, mirusiojo kaulų ar kapo įrengimo liekanos, mirusiųjų deginimo žymės teikia žinių apie to meto mirusiųjų laidojimo papročius, požiūrį į pomirtinį gyvenimą, visuomenės raidą, jos ryšius su kaimynais.
Kapinynų tipai ir ankstyvasis laikotarpis
Pagal išorinį kapų pobūdį laidojimo vietos skirstomos į kapinynus (kai kapai neturi išorinių žymių žemės paviršiuje, kartais vadinami plokštiniais kapinynais arba senkapiais) ir pilkapynus (kapai turi sampilus). Kai kuriuose kapinynuose randama ir mišraus tipo kapų.
Kapinynus pradėta įrengti mezolite prie gyvenviečių, dažnai ant kalnelių ar sausose gražiose vietose, kartais pačiose gyvenvietėse. Mirusieji laidoti nedeginti (aukštielninki, suriesti ir paguldyti ant šono bei atremti) ir sudeginti. Kapinynai dažnai buvo ir dievų garbinimo (kulto) vietos; kapinyne ar greta jo buvo įrengiamos šventyklos.
Neolite Šiaurės ir Vidurio Europoje mirusieji laidoti pilkapynuose; penktame-ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų plito ilgieji pilkapiai (rasta nuo 24 iki 170 m ilgio ir nuo 3 iki 11 m pločio pilkapių), vėliau laidota dolmenuose.
Bronzos ir geležies amžiaus kapinynai
Bronzos amžiaus viduryje ir geležies amžiaus pradžioje Lietuvos pajūryje mirusieji laidoti pilkapynuose. Tokie yra Kurmaičių pilkapynas, Ėgliškių pilkapynas, Kvecių pilkapynas. Geležies amžiaus pradžioje Lietuvos vakaruose ir viduryje imta laidoti kapinynuose. Žymiausi - Aukštkiemių kapinynas, Šernų kapinynas, Eigulių kapinynas, Sargėnų kapinynas, Veršvų kapinynas, Laivių kapinynas, Lazdininkų kapinynas, Palangos kapinynai, Upytės kapinynas. Seniausiuose kapinynuose yra nuo keliolikos iki kelių dešimčių kapų. Plečiantis gyvenvietėms, didėjo ir kapinynai, kai kuriuose jų (Andulių kapinyne, Gintališkės kapinyne, Pryšmančių kapinynuose) rasta iki 100 kapų.
Vidurio Lietuvos šiaurėje laidota pilkapynuose ir kapinynuose, Rytų Lietuvoje - pilkapynuose. Paprotys laidoti sudegintus mirusiuosius, vyravęs bronzos amžiuje ir geležies amžiaus pradžioje (II a. pr. m. e. - III a. pr. m. e.), 4-5 a. po Kr. vėl išplito Užnemunėje, Rytų ir Vidurio Lietuvoje; mirusiuosius 4-5 a. degino jotvingiai, lietuviai, aukštaičiai, 5-8 a. - skalviai, nuo 8 a. - kuršiai (jie iki 10-11 a. mirusiuosius laidojo ir nedegintus). 12-13 a. paprotys deginti mirusiuosius plito ir žemaičių, žiemgalių, sėlių žemėse.
Nuo 6-7 a. dažnai laidota eilėmis, būta papročio vyrus ir moteris laidoti priešinga kryptimi: vyrus dažniausiai galva į vakarus, moteris - į rytus. Vienoje kapo duobėje kartais laidoti 2 ar 3 mirusieji. 5-14 a. vyrų kapuose randama palaidotų žirgų ar jų iškamšų (žirgo simbolis), kartais žirgai laidoti atskiroje kapinyno dalyje.
Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje 4 a. išnyko paprotys pilti pilkapius, bet jis išplito Rytų Lietuvoje (į rytus nuo Šventosios bei Nemuno vidurupio). Nuo 12 a. pabaigos visoje Lietuvoje imta laidoti kapinynuose. 16-17 a. kapinės kartais būdavo įrengiamos piliakalniuose arba senuose pilkapynuose, bet dažniausiai laidota kapinynuose.
Pilkapių reikšmė ir tyrimai
„Kokia kalvota vietovė“, - dažnai ištaria su pilkapiais nesusipažinęs žmogus, patekęs į seną kapinyną miške. Pasak archeologo Gintauto Vėliaus, pilkapius nesudėtinga atskirti nuo gamtos suformuotų reljefo ypatumų. „Jeigu jūs matote maždaug nuo penkių iki dvylikos ar net dvidešimt kelių metrų skersmens apskritą kalvą, ne pailgą, o apskritą, maždaug metro ar dviejų aukščio, arba jei matote tokių kalvelių grupę, yra beveik šimtaprocentinė tikimybė, kad esate pilkapyno teritorijoje“, - sako G. Vėlius.
Pilkapių pradžių pradžia galima įvardyti II-III amžių sandūrą. Ankstyvieji pilkapiai buvo griautiniai - žmonės juose buvo laidojami nesudeginti. Vėliau, didžiojo tautų kraustymosi, migracijos procesų Europoje metu, V a. Lietuvą pasiekė palaikų kremavimo paprotys. Mirusieji buvo pradėti deginti, bet ir toliau laidojami pilkapiuose. Ankstyviausi pilkapiai dažnai turėdavo akmenų vainikus, duobes, griovius aplink patį sampilą. Laikui bėgant, akmenų pilkapių pylime mažėjo. XI-XII a. pilkapis tapo tiesiog smėlio darinys - iš smėlio suformuota pusrutulio sfera, kurioje ir toliau buvo laidojami degintini palaikai. Tačiau XII-XIII amžių sandūroje pilkapių tradicija tiesiog dingsta.
Mokslininkai iškėlė įvairiausių versijų, kodėl staiga nutrūksta tūkstantmetė tradicija. Tai gali būti siejama su Lietuvos valstybingumo procesais, mitologijos kaita, pasikeitusiu požiūriu į mirusiųjų pasaulį ar laidosenos tradicijų pokyčiais. Kol kas archeologai nesutaria, kokios buvo priežastys, nutraukusios taip ilgai egzistavusią konservatyvią tradiciją.
Dokumentinis filmas „Gyvenimas šalia Panemunės ir Tilžės“, I dalis (2025)
Archeologinių radinių svarba
Šiandien, kol gyvenviečių archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje nėra stipriai pažengę, archeologo Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, pilkapiai yra pagrindinis šaltinis pažinti to meto bendruomenes. „Įvairūs radiniai pilkapiuose, žmonių kaulai mums parodo ir suteikia dažniausiai vienintelę galimybę pažvelgti į to meto žmones, šeimas ir bent numanyti, bent spėti apie jų santykius. Mažiau akcentuoju daiktinius radinius - tarkim kirvį ar ietigalį. Ne jie tikriausiai bus reikšmingi ateities mokslui, kuris neabejotinai bus pajėgus net ir iš sudegintų kaulelių paimti daugybę žinių. To mes labiausiai ir norime - suprasti, įsivaizduoti, kokie buvo tie mūsų protėviai. Kur slypi pilkapių vertė? Jie yra mūsų priešistorinės visuomenės istorijos knyga“, - apie milžinkapių tyrimų svarbą pasakoja archeologas.
Jis taip pat pastebi, kad čia būdingas daugiau nei vieno mirusiojo laidojimas kape: „Tyrinėdami pilkapius matome, kad viename pilkapyje neretai laidojami vienas ar du suaugusieji ir vienas arba du vaikai. Sunku įsivaizduoti, kad taip dažnai galėdavo įvykti mirtys, žūtys, kai miršta visa šeima ir palaidojama kartu. Yra nuomonė, kad po sudeginimo palaikai galbūt kurį laiką būdavo saugomi - tarsi šeimos narys lauktų kitų. Tokie įdomūs pasvarstymai.“
„Pilkapiai neatsiranda mostelėjus burtų lazdele“, - teigia V. Vaitkevičius. Jo manymu, tai bendruomenę telkiantis darbas: „Archeologai prie Dubingių mėgino skaičiuoti, kiek kubinių metrų žemės reikia pilkapiui supilti. Begalybės. Šešiolikos metrų skersmens pilkapiui supilti reikia maždaug šimto aštuoniasdešimties kubinių metrų žemės. Tai milžiniškas kiekis - dešimt, dvidešimt vilkikų priekabų. Žmonės visa tai suveždavo, sunešdavo - tai nepaprastai telkiantis darbas. Tai neabejotinai apeiginis veiksmas, kai žmonės mirusiajam žemių po truputį neša prijuostėse, batuose, kepurėse, saujose ar kitais būdais. Norint tokį kapą sukurti, turi būti nepaprastai vieninga bendruomenė, didelės pajėgos ir labai aiškus, stiprus jausmas, kad tai daryti būtina, privalu. Dėl šio tvirto tikėjimo Lietuvoje išliko tūkstančiai mūsų protėvių kapų.“
Mokslininkai, tyrinėdami šį unikalų kultūrinį paveldą, pastebi ir neįprastų atvejų, kai pilkapiai randami tušti, be palaikų. „Pasitaiko tokių atvejų, ypač Rytų Lietuvos pilkapių kultūroje, kai archeologas kasa, tyrinėja pilkapį mėnesį ir nieko neranda. Tai yra gana dažnas atvejis šiame regione. Tokius objektus archeologai vadina kenotafais - simboliniais kapais. Versijų yra visokių. Galbūt tai svetur žuvusio kario kapas?“ - svarsto G. Vėlius ir priduria, kad visada yra galimybė, jog tyrinėdami pilkapį archeologai nieko neras.
G. Vėlius išskiria ir dar vieną paaiškinimų neturintį atvejį - tai žirgų kapai. Šis unikalus Rytų Lietuvos pilkapių bruožas leidžia daryti prielaidas apie buvusias aukojimo tradicijas. „Rytų Lietuvos pilkapiuose aptinkame žirgų kapų. Juose žirgai yra ne kaip raitelio atributas, ne kaip įkapė, bet tiesiog atskiras pilkapis ar pilkapynai, skirti žirgams. Tarkim, yra tyrinėtų pilkapių, kurių viename masyve, vienoje dalyje yra palaidoti bendruomenės nariai žmonės, o kitoje dalyje - žirgai. Čia atsiveria plati erdvė interpretacijoms. Ar mes traktuojame mirusiuosius, bendruomenės narius kaip tų žirgų savininkus, ar turėtume žvelgti į juos kaip į aukas, aukotas tam tikrose situacijose?“ - pasvarstyti kviečia G. Vėlius.
Šiandien matomi pilkapiai yra tik tai, kas išliko per kelis tūkstančius metų: žymiai sužemėję, apaugę žolėmis. Neretai preciziškai suformuoti akmenų vainikai būdavo išardomi, o akmenys panaudojami apylinkių namų ar bažnyčių statybai. Pilkapiai šimtmečiais domino ir iki šiol domina juoduosius archeologus. Lietuvoje beveik nėra nė vieno pilkapyno, kuris būtų išlikęs visiškai sveikas. Galima išvysti pilkapių, kurių centre yra iškastas „krateris“ - tai nelegalių archeologų padaryta žala.
Donkalnio ir Spigino kapinynai: unikalus akmens amžiaus paveldas
Viena reikšmingiausių archeologinių vietovių Lietuvoje yra Donkalnio ir Spigino kapinynai. Šių kapinynų, svarbių kultūros paminklų, 1981-2011 m. tyrimai buvo intensyvūs, tarptautiniai ir tarpdalykiniai. Įvairiausių sričių tyrėjų iš daugelio pasaulio valstybių atlikti humanitariniai, socialiniai ir gamtamoksliniai tyrimai, naujos interpretacijos, nenutrūkstantis ilgametis tyrinėtos medžiagos permąstymas leidžia teigti, kad Donkalnio ir Spigino kapinynų tyrinėjimai jau dabar padeda ir ateityje padės spręsti daugybę klausimų, reikšmingų ne tik Baltijos regiono, bet ir visos Europos akmens amžiaus žmonių kultūrinei ir biologinei istorijai pažinti.
Lietuvos archeologai yra ištyrę kelias dešimtis tūkstančių priešistorinių kapų. Suprantama, jie bevardžiai. Reikšmingą išimtį sudaro „Taurapilio kunigaikštis“ ir „Donkalnio žynys“, apie kurį šiandien kalbame. Tai vienas iš trijų seniausių kapų Lietuvoje. Apie 6377 metus pr. m. e. palaidotas 20-25 m. amžiaus vyras surastas raudonos ochros kupinoje duobėje, matyt, su šventinės aprangos liekanomis - apie tai byloja 57 briedžio, šerno ir tauro priekinių dantų kabučiai galvos, veido, kojų srityje.
Aplankius Donkalnį prie Kalniškių (Varnių sen., Telšių r.) - maždaug 50 x 110 m dydžio, 4 m aukščio nuošalią kalvą, kitados telkšojusio ežero salą - neliko nė mažiausios abejonės, kad tai kertinė vieta. Nuo pirmojo ir kol kas vienintelio žinomo priešistorinės Lietuvos žynio mus skiria daugiau kaip 8000 metų, bet pomirtinio gyvenimo už vandenų arba marių saloje vaizdiniai atpažįstami iš pasakų ir maža dalele dar suprantami. Gali būti, kad lėčiau tekantis laikas Donkalnyje leidžia pajusti ir tolimus akmens amžiaus bendruomenės žynio galios atgarsius, šventos ugnies dvasią (kapinyne aptikta ir didelė gili ugniavietė), atrodo, čia tirpsta ir pasaulius skiriančios ribos.
Raudonos ochros (tai neorganinės kilmės pigmentas iš geležies oksido hidrato) kupina Donkalnio žynio kapo duobė (matyti žvėrių dantų kabučiais papuošta kaukolė). 25 kabučių vėrinys iš žvėrių dantų, kuris rastas ant Donkalnio žynio galvos.
Naujai atrasti kapinynai ir jų paslaptys
Iki tol nežinomas kapinynas atrastas 2021 metais, po to kai į Vilniaus universiteto Archeologijos katedrą anonimas atnešė dėžutę su archeologiniais dirbiniais. Tai buvo papuošalai, aprangos detalės, ginklai. Dalis daiktų buvo apdegę, kas rodė, jog tai - įkapės iš degintinių kapų. Tarp jų dominavo vyrų kapams būdingi artefaktai, tokie kaip skiltuvai, skirti ugniai įkurti bei pentinai. Dėžutėje buvo įdėtas ir žemėlapis su radavietės koordinatėmis.
2023 metais naujai surasto kapinyno teritorijoje buvusioje nedidelėje kalvelėje pradėti platesni archeologiniai tyrimai, ištirtas 45 m2 plotas. Iki pusės metro gylio viršutiniame sluoksnyje surinkta 5 kg kremuotų žmonių kaulų, surasta virš 200 metalinių archeologinių radinių bei jų fragmentų. Taip pat aptikta beveik 500 keramikos šukių. Paaiškėjo, kad sudeginti žmonių kaulai kartu su įkapėmis šioje vietoje būdavo ne užkasami, o išpilami žemės paviršiuje.
Sprendžiant iš tyrimų metu surastų įkapių, šioje kapinyno dalyje dominavo moterų palaidojimai. Aptikta moterims būdingų įkapių - apgalvių plokštelių, segių, žvangučių, žiedų, apyrankių, verpstukų, įvairių žalvarinių aprangos detalių. Tarp radinių išsiskyrė ir retai to meto kapinynuose aptinkami dirbiniai - gintarinis amuletas, amuleto iš lokio nago apkalas, svarstyklių svareliai ir svarstyklių lėkštelės, kaulinių šukių fragmentai.
Ginklų tyrinėtoje kapinyno dalyje aptikti nepavyko, rastas tik vienas kalavijo makšties apkalas. Vyrų aprangos atributams priskirtini ir aptikti diržų apkalai. Kremuoti kaulai datuoti radioaktyviosios anglies metodu, gauta data - XI a.
Archeologų laukė ir daugiau staigmenų. Tarp kremuotų viduramžių laikotarpio žmonių kaulų aptiktos 28 II a. pr. Kr. - II a. po Kr. datuotinos brūkšniuotosios keramikos šukės. Kadangi tirtame plote jokių šio laikotarpio apgyvendinimo pėdsakų nepastebėta, galima spėti čia buvus sunaikinto urninio brūkšniuotosios keramikos kultūros kapinyno. Aptiktos ankstyvos puodų šukės, matyt, yra vėlesniais laikais sudaužytų urnų liekanos. Taip pat po degintinių kapų sluoksniu atsidengė čia buvusio apie 10 m skersmens pilkapio liekanos - nedidelė dalis išlikusio sampilo, pilkapį supęs griovys bei griautinis žirgo kapas centre. Žirgo skeletas radioaktyviosios anglies metodu datuotas VII a. pab. - VIII a. Taigi, tyrimai atskleidė, kad šioje vietoje būta ir pilkapyno. Kapinyno teritorijoje pradėta laidoti dar erų sandūroje, o vieta savo sakralumą kaip mirusiųjų nekropolis išsaugojo iki pirmųjų Lietuvos valstybingumo šimtmečių.
Šiuolaikiniai „kapinynai“: technikos likimas
Be istorinių kapinynų, Lietuvoje ir pasaulyje egzistuoja ir modernūs „technikos kapinynai“, kuriuose kaupiasi apleistos mašinos, transporto priemonės ir įvairi įranga. Nors tai nėra laidojimo vietos, jos taip pat atspindi tam tikrus istorijos ir ekonomikos aspektus.
Apleista karinė ir civilinė technika Lietuvoje
Nuo miesto šurmulio pabėgti norintys entuziastai kartais leidžiasi į keliones ten, kur dūlėja sena karinė ir civilinė technika. Sunku patikėti, bet visa ši technika - tiesiog trūnija lauke. Tarp jos galima rasti Pinzgauer 710, vokišką Magirus Deutz Jupiter, Volvo Viking, TL31 bei kitus eksponatus iš Vakarų Vokietijos kariuomenės. Kolekciją užbaigia sovietiniai sunkvežimiai ZIL-130, GAZ-66, daugybė Volgų, naujų bei senų Moskvičių.
Pasaulio technikos kapinynai
Pasaulyje yra įvairių nebenaudojama technika užgriozdintų užkampių, kuriais vargu ar reikėtų didžiuotis, pavyzdžiui, tankų kapinynas Afganistane, senų laivų kapinynas Mauritanijoje, garvežių „kapinės“ Bolivijoje.
Karinių ir civilinių lėktuvų kapinės Arizonoje pretenduoja į paties didžiausio pasaulyje aviacinio nekropolio vardą. Jų plotas - daugiau kaip 6500 ha, šioje teritorijoje dūli 40 įvairių kosminių aparatų bei virš 4000 lėktuvų. Šios kapinės įrengtos tuoj po Antrojo pasaulinio karo, tačiau ne dėl apsileidimo ar nenoro utilizuoti neįsivaizduojamą karinės technikos kiekį. Tai - savotiškas muziejus-saugykla. Šiandien JAV karinėse oro pajėgose nėra tokio lėktuvo modelio, kokio nebūtų plieninių paukščių kapinyne, Arizonoje. Beje, ne visi jie ten palaidoti visam laikui. Yra ir tokių egzempliorių, kuriems tai - tik nemokama stovėjimo aikštelė nenustatytam laikui. Pavyzdžiui, per pastaruosius 25 metus kas penktas lėktuvas vis dėlto grįžo ant kilimo tako. Tarp kitko, specialistų vertinimu, bendra visų objektų, esančių Arizonos kapinėse, vertė yra apie 35 mlrd. JAV dolerių.
Pačios didžiausios senų laivų kapinės yra mažame (nežiūrint į tai, kad tai antras pagal dydį šalies miestas) ir mažai kam žinomame už Mauritanijos ribų mieste Nuadibu. Ne taip seniai Europos Sąjunga ėmėsi finansuoti įlankos išvalymo programą, pagal kurią numatyta suremontuoti ir vėl naudoti geriausiai išsilaikiusius laivus bei utilizuoti tuos, kurių suremontuoti nebeįmanoma. Tačiau kol kas tai - tik ketinimai, ir vanduo įlankoje iki šiol baisiai nešvarus: rūdys, tepalai ir degalai.
Dokumentinis filmas „Gyvenimas šalia Panemunės ir Tilžės“, I dalis (2025)
Automobilių kapinynai, skirtingai nuo kitokių transporto priemonių kapinių - jokia retenybė. Tačiau skirtumas tarp automobilių kapinių - didžiulis. Kai kurios iš jų - tai tik šlamšto sąvartynas, bet yra ir retų automobilių „muziejų“. Milžiniškoje dykvietėje, didesnėje kaip 12 hektarų ploto teritorijoje suversta daugiau kaip 5000 automobilių, pagamintų iki 1980 metų. Dauguma iš jų yra visai neprastos būklės. Rasti brangenybių gana sunku dėl kapinių dydžio ir sistemos nebuvimo. Bet jų yra. Tad, tam tikra prasme, tai - ne sąvartynas, o klestinti įmonė - savotiškas senų mašinų turgus. Jūs galite nusipirkti ir visą automobilį, ir praktiškai bet kokių atsarginių dalių. Kaip tik dėl atsarginių dalių dauguma automobilių čia stovi jau išardyti. Tačiau parduodama viskas.
Paliktos technikos kapinės yra ir Afganistane. Jose „ilsisi“ tankai, kuriuos paliko išeidami iš šalies sovietų kariai. Nuo to laiko praėjo daugiau kaip 20 metų, o visa technika taip ir pūva kalnuose, tuo pačiu būdama pats didžiausias paminklas šiam beprasmiškam karui. Dauguma tankų yra sugedę, išmarginti grafiti mėgėjų. Po šį rūdijančios geležies sąvartyną laisvai karstosi vaikai.
Pačios gražiausios ir paslaptingiausios kapinės - tai atrakcionų kapinynas, esantis apleistame Spreeparke Berlyne. Kažkada klestėjęs parkas buvo uždarytas, kai jo savininkas subankrutavo. Aštrių pojūčių mėgėjams šis mirusių atrakcionų parkas bus įdomesnis už daugelį veikiančių parkų: po lapija slepiasi surūdiję amerikietiški kalneliai, galima rasti ir apžvalgos ratą, o tankioje žolėje tai čia, tai ten galima aptikti į požeminius tunelius lendančių didžiulių dinozaurų. Reikia pasakyti, kad oficialiai parkas yra privati valda ir jį saugo policija.
Garvežių kapinės Bolivijoje - tokia pat svarbi šalies įžymybė, kaip Disneilendas Prancūzijoje: visi gidai visuomet siūlo įtraukti šią vietą į savo programą. Kažkada tai buvo tiesiog transporto mazgas, esantis netoli mažo Ujuni miestelio. Tačiau miestelio suklestėjimui ir transporto sistemos plėtrai sutrukdė aimara genties indėnai, teigdami, kad tai yra veržimasis į jų teritoriją. Dabar tai yra lokomotyvų, su kuriais valstybė tingi plūktis, sąvartynas. Traukinių kapinėse laikas sustoja, ir jūs pasijusite tarsi vesterno herojus - pojūtis nepalyginamas nė su kuo.
Japonijoje dviračiais važinėja beveik visi, nepriklausomai nuo to, ar šeima turi automobilį, ar ne. O dviračius ten keičia kaip kojines, numesdami senus kur papuolė ir nė kiek jų nesigailėdami. Ir nė kiek negalvodami apie aplinkosaugą. Vienas iš pačių vaizdingiausių yra Sasaguri gyvenvietėje. Čia ne tik yra geros techninės būklės dviračių, bet galima rasti ir retų modelių, kuriais japonai visiškai nesidomi: triračių, tandemų, dviračių su lopšiais, sportinių, lenktyninių ir neįprastų dailių miesto dviračių mažais ratukais. Belieka tik nuvažiuoti iki Sasaguri, o čia jau kiekvienas ras sau tinkamą dviratę transporto priemonę.
„Retromobile“ slaptos automobilių kapinės Lietuvoje
„Mes puoselėjame istoriją“, - sako asociacijos „Retromobile“ prezidentas Ramūnas Kardelis, pasakodamas apie Lietuvoje įkurtas slaptas automobilių kapines. Tačiau už mistifikuotos automobilių stovėjimo vietos pavadinimo, kaip sako R. Kardelis, slepiasi daug paprastesnis paaiškinimas. „Tai nėra lankytina vieta, tai vieta, į kurią mes atvežame eksponuoti neparuoštas transporto priemones. Muziejuose mes eksponuojame istorinę techniką, o čia yra vieta, į kurią technika suvažiuoja prieš eksponavimą. Čia ją apžiūrime, patikriname defektus, dėl defektų ne visa technika vėliau eksponuojama. Kartais atrenkamos tik kai kurios automobilių dalys: variklis, durelių rankenos“, - aiškina R. Kardelis.
Automobilių entuziastas sako, jog technikos kapinės ilgainiui tapo gana žinomu konceptu, dabar į R. Kardelio valdas atvyksta ne tik bendraminčiai, bet ir įvairių sričių specialistai. „Didžioji dalis automobilių čia yra išsaugoti nuo metalų krosnių. Yra ir tokių, kurių mūsų asociacija gavo dovanų. Anot R. Kardelio, „Retromobile“ eksponatai neretai pas juos atkeliauja visai netikėtai - taip nutiko ir su 1956 metų pirmuoju Lietuvos gatvėmis riedėjusiu troleibusu NTB 82. Būna, kad patys randame eksponatų, bet nesusišnekame su savininkais. <...> Dabar čia stovintis moskvičius technine prasme galbūt yra pajuokos objektas, bet tai yra istorija, ir labai svarbi istorija.“
R. Kardelis pabrėžia, kad „mūsų visuomenėje žodis „restauruotas“ yra įgavęs kitą prasmę. Remontas ir restauravimas yra dvi skirtingos sąvokos.“ Iš pradžių tai buvo hobis: „Įsigijau vieną mašinėlę, kitą, pamačiau, jog atsirado bendraminčių ratas.“
tags: #automobiliu #kapinynai #lietuvoje