Troleibuso vairuotojo darbas reikalauja ypatingo atidumo ir kantrybės, ypač atsižvelgiant į kitų eismo dalyvių elgesį. Tai atsakingas ir svarbus darbas, kuris užtikrina miesto gyvybingumą, tačiau kartu susiduriama su netikėtais iššūkiais ir reikalaujama gilios aistros šiai profesijai. Šiame straipsnyje, pasitelkiant troleibuso vairuotojų Simonos Januš, Manto, Justinos, Artūro, Algimanto Subačiaus, Ingos, Dalios Puikienės, Dominyko Malinausko, Gintaro Kivaro ir Jūratės Vasiliauskaitės patirtis, atskleidžiama šios profesijos kasdienybė, jos unikalumas ir žmonės, kuriems ji tapo gyvenimo pasirinkimu.
Profesijos pasirinkimas ir pradžia
Daugeliui troleibusų vairuotojų ši profesija - ne tik darbas, bet ir šeimos tradicija, tampanti pašaukimu. Simona Januš, kuriai vos 25-eri, vairuotojos kelią pradėjo prieš ketverius metus. Jos tėtis visada vairuodavo autobusą, o ji, sėdėdama šalia, sukiodavo nematomą vairą. „Šią profesiją pasirinkau ne kaip kokį atsarginį variantą, aš to norėjau ir tai yra patinkantis darbas“, - teigia Simona. Darbo pradžia nebuvo lengva. Po trijų mėnesių mokymų, pirmasis savarankiškas reisas sukėlė didelį stresą. „Pirmas kartas, turbūt kaip ir visiems, buvo košmariškas, buvo tokia emocija, kad galvojau, jog aš tos pusės dienos neišgyvensiu, aš jos neatidirbsiu. Man buvo baisu, aš nenorėjau eiti į darbą. Bet paskui prisiverčiau, kad reikia, kur aš dėsiuosi. Antra diena buvo daug lengvesnė“, - prisimena S. Januš.
Manto, kurio abu tėvai, Zita ir Algimantas, taip pat yra troleibusų vairuotojai, susidomėjimas troleibusais prasidėjo dar vaikystėje, maždaug nuo penkerių metų. Jo mama Zita prisimena, kad ir pati nuo mažens žavėjosi šia transporto priemone: „Nuo mažens jais važinėdavau. Būdavau dar mažytė, bet nusiperku bilietą ir važiuoju. Po vidurinės atėjau dirbti, baigiau kursus, išmokau vairuoti.“ Algimantas, Manto tėtis, taip pat pasakoja, kad, nors ir nebuvo kaunietis, dėdė jį atvedė į Kauną, o ten jis pradėjo mokytis ir jam patiko. Justina, kuriai gruodžio mėnesį suėjo 21-eri, troleibuso vairuotoja dirba jau antrus metus ir studijuoja komunikaciją. Mintį apie darbą su troleibusu jai nuo vaikystės įskiepijo tėtis Artūras, kuris šią transporto priemonę vairuoja jau 35-erius metus. Artūras prisimena, kad dukra nuolatos su juo leisdavo laiką troleibusų parke, kur jis naktimis juos tvarkė ir prižiūrėjo vienuolika metų. „Justina su manimi naktis leisdavo, net Naujuosius metus parke sutikdavome kartu. Ji troleibusus ir visą parką tikriausiai naktimis sapnuodavo“, - prisimena Artūras. Pirmą kartą prie vairo sėsti tėtis leido jai, kai Justinai buvo 14-ka.
Kasdieniai iššūkiai kelyje
Eismo spūstys ir kitų vairuotojų elgesys
Viena didžiausių problemų kelyje - transporto priemonių spūstys ir vairuotojų skubėjimas. Simona Januš pabrėžia: „Sunkiausia, kai būna transporto priemonių spūstys, kai vairuotojai visur skuba, jie pastoviai užlenda. Atrodo, kad čia nieko, jog maža mašina įlis į nedidelį tarpą, bet mums stabdymo kelias yra ilgesnis, mes negalime stabdyti taip staigiai, kaip, pavyzdžiui, gali automobilis, nes mes vežiojame žmones, kažkas nukris, susižeis ir tai yra mūsų atsakomybė. Tokių atvejų būna labai daug.“ Algimantas Subačius taip pat patvirtina, kad spūstys yra didžiausias iššūkis, o dėl jų troleibusų vairuotojai gaišta savo poilsio minutes. Troleibuso vairuotoja Dalia Puikienė, dirbanti 23 metus, pastebi, kad nors vairuotojų kultūra mieste gerėja, vis dar pasitaiko netolerancijos ir nesupratingumo iš kitų eismo dalyvių. Lengvųjų automobilių vairuotojai kartais daro staigius posūkius, užlenda, apsunkindami didelių transporto priemonių vairavimą.
Netinkamas stovėjimas ir viešojo transporto juostos
Simona Januš atkreipia dėmesį į vairuotojų įprotį stovėti ten, kur negalima, įjungus avarinę signalizaciją. „Dauguma automobilių sustoja stotelėse, kur negalima, prie ženklų, kur sustoti ir stovėti draudžiama, taip, sustoja su avariniais. Bet paklauskime savęs, ar mes tikrai sugedome? Dauguma tikrai ne“, - aiškina ji. Tokie veiksmai sukelia spūstis ir trukdo viešojo transporto eismui. Artūras prisimena, kaip vieną rudenį, spūstyje, automobilio vairuotojas paprašė jo „pastumti“ automobilį, kad jį užvestų. Bene didžiausią pyktį Artūrui kelia vairuotojai, kurie su avariniu šviesos signalu sustoja stotelėse, kad galėtų pakalbėti telefonu. Anot jo, tai sukelia itin didelių sunkumų, norint apvažiuoti automobilį. Gintaras Kivaras, trejus metus vairuojantis troleibusą, pastebi, kad gatvėse padaugėjo pavėžėtojų, kurie gali sustoti bet kur: ant pėsčiųjų perėjos, stotelėje, o jų vairavimo stilius primena „Laukinius Vakarus“. Anksčiau viešojo transporto vairuotojai galėjo paspausti mygtuką ir nufotografuoti automobilį, įvažiavusį į viešojo transporto juostą. Šie duomenys būdavo perkelti į kompiuterį ir siunčiami policijai, o pažeidėjams grėsdavo bauda nuo 50 iki 100 Lt. Vilniaus kelių patrulių rinktinės vadas Marius Putrimas patvirtino, kad šis pažeidimas Vilniuje ypač dažnas, o Miesto Eismo organizavimo skyriaus vedėjas Henrikas Mackela palankiai vertino idėją įgyvendinti šią praktiką.
Pėsčiųjų ir dviratininkų elgesys
Kartais tenka stipriai spausti stabdžius dėl netikėtai į kelią išbėgusio pėsčiojo ar staiga išnirusio dviratininko. Simona pastebi, kad dauguma pėsčiųjų elgiasi atsakingai, tačiau pasitaiko ir nekreipiančių dėmesio į aplinką. Dviratininkų elgesys kelyje jai kelia daugiau neigiamų emocijų: „Jie labai trukdo bet kokiam transportui, net gi automobiliui. Taip, suprantu, kad ne visur yra dviračių takai, bet ten kur jų nėra, būna platus šaligatvis. Prašom, važiuok per tą šaligatvį, bet jie važiuoja keliu, nes jiems taip patogiau, greičiau.“
Keleivių elgesys ir bendravimas
Simona Januš pasakoja, kad kai kurie keleiviai ignoruoja užrašą salone „Nekalbinti vairuotojo“ ir vis tiek bando užduoti klausimus. „Pagal kultūringumo taisykles, mes turime atsakyti į klausimus, bet, iš tiesų, pagal pareiginius nuostatus ir Kelių eismo taisykles (KET) mes neturime blaškytis, turime žiūrėti į kelią ir važiuoti, negalime atsakinėti į klausimus. Tas labai blaško“, - sako Simona. Ji pabrėžia, kad salone yra kitų keleivių, kurie gali padėti žmonėms. Algimantas Subačius taip pat pastebėjo, kad per 30 metų keleiviai pasidarė irzlesni, nekantresni, ypač vyresnio amžiaus žmonės neretai būna pikti ir nemandagūs. Jis skuba paneigti, kad vairuotojai piktybiškai užtrenkia duris prieš pat nosį skubantiems keleiviams. „Jei mato atskuodžiantį žmogų - jo palaukia. Nebent pasitaiko situacijų, kai troleibusas pajuda važiuoti, o tuomet žmogus pradeda bėgti: „Nebesustoju, jei jau pajudėjau“, - teigia Algimantas. Gintaras Kivaras mano, kad telefonai yra ne tik vairuotojų, bet ir keleivių bėda. Į juos įnikę keleiviai neskuba įlipti, išlipti, salone nesilaiko už turėklų, nors yra vietos, stovi prie durų trukdydami kitiems įlipti. Pasak Jūratės Vasiliauskaitės, nors vairuotojai stengiasi būti mandagūs ir paslaugūs, keleiviai turėtų suprasti, kad vairuotojai dirba sudėtingomis sąlygomis ir kartais negali visko padaryti iš karto.
Techniniai aspektai ir vairuotojo kompetencija
Troleibusų evoliucija: nuo „bulkų“ iki modernių modelių
Algimantas Subačius, profesionalus troleibusų vairuotojas nuo 1995 metų, prisimena, kaip pradėjo sėsdamas prie seniausiojo troleibuso „Škoda 9Tr“, vadinamo „bulka“. Šiandien toks belikęs tik vienas ir naudojamas tik pažintiniais tikslais. „Su naujais... ką jūs, su viena rankyte gali vairuoti, gali reguliuoti viduje šilumą, veidrodėlius - viską. Labai skiriasi senas ir naujas troleibusai“, - pasakoja Algimantas. Dominykas Malinauskas, vairuojantis troleibusą dvejus metus, atkreipia dėmesį, kad senieji troleibusai „Škoda“ buvo modifikuoti net 17 kartų, todėl kiekvienas troleibusas turi savo ypatybių. „Prie kiekvieno troleibuso reikia priprasti, nes skiriasi stabdymo efektyvumas, įsibėgėjimas, važiavimas per iešmus. Yra labai daug subtilybių“, - aiškina D. Malinauskas. Jam senieji troleibusai „Škoda“ atrodo patikimesni negu naujesni „Solaris“: „Su senuoju troleibusu dirbi visą mėnesį ir jis nė karto nesugenda.“
Techninės žinios ir priežiūra
Troleibusų vairuotojai, net ir jauni, stebina savo techninėmis žiniomis. Simona Januš sugeba atlikti smulkius remonto darbus, pavyzdžiui, atjungti blokiruotę dingus eigai ar sutvarkyti srovės imtuvų angliukus, kad būtų galima tęsti kelionę. Kiekvieną rytą prieš išvykstant į reisą, Simona pati apžiūri troleibusą: tikrina ratus, žibintus, posūkius, garso signalą, įveda grafiką į borto kompiuterį ir patikrina komposterius. Šiam pasiruošimui skiriamos 23 minutės. Mantas prisimena, kad jam teko lipti ir ant troleibuso stogo, kai kas nutikdavo su laidais. „Senuose troleibusuose buvo tokios specialios kopėtėlės. Dabar taip elgtis jau negalima“, - sako jo mama Zita. Algimantas Subačius pasakoja, kad „ūsų“ kritimą lemia technika ir prasti angliukai, kurie dedasi į „ūsus“. Reikia sulėtinti troleibusą ties posūkiais ir mokėti išlaviruoti, tam reikia įgūdžių. Tačiau gera žinia, kad su naujais troleibusais ties posūkiais galima užsukti greičiau ir „ūsai“ nenukrenta.
Troleibusų „ūsai“ ir iškiliosios perėjos
Iškiliosios pėsčiųjų perėjos, vadinamosios „gulinčiais policininkais“, taip pat kelia sunkumų troleibusams, dėl jų gali kristi „ūsai“ ir sutrikti važiavimas. Dominykas Malinauskas pabrėžia, kad troleibusą vairuoti sunkiau negu kitą transporto priemonę, nes reikia žvelgti į du kelius - viršuje, kur išsiraizgęs kontaktinis tinklas, ir apačioje, kur yra gatvė. „Kuo daugiau „gulinčių policininkų“, duobių, tuo nesklandžiau mes vežame keleivius“, - pripažino D. Malinauskas.
Darbo sąlygos ir motyvacija
Darbo grafikas ir derinimas su studijomis
Simona Januš darbo grafikas intensyvus: ji keliasi 4 valandą ryto, o paskutinį reisą baigia apie pusę septynių vakare. Nors žiemą ankstyvas kėlimasis šaltu ir tamsiu paros metu yra sudėtingas, vasarą situacija pagerėja. Darbe ji turi 4 valandų pertrauką, kurią skiria studijoms Vilniaus Gedimino technikos universitete, kur siekia transporto inžinerinės ekonomikos ir vadybos bakalauro laipsnio. „Mokytis ir dirbti iš tikrųjų yra sunku. Bet darbe pailsiu nuo mokslų, o mokydamasi pailsiu nuo darbo, taigi tai yra suderinama, man yra lengviau, nes neatsibosta tas pats darbas, neatsibosta ir mokslai“, - pasakoja S. Januš.
Atlyginimas ir socialinės garantijos
UAB „Kauno autobusai“ atstovai atkreipia dėmesį, kad vairuotojų trūkumas pamažu mažėja, o atlyginimas keliamas sistemingai, atsižvelgiant į rinkos poreikius. Vairuotojams suteikiamos visos socialinės garantijos ir taikomos įvairios motyvavimo sistemos. Artūras teigia, kad iš vairuotojo profesijos pragyventi tikrai galima. Patyrusiems vairuotojams mokama už stažą ir vairavimo klasę, be to, galima dirbti per išeigines ir šventes. Algimantas Subačius taip pat sako, kad vienintelė problema - pinigai. „Jei uždirbčiau 2000 eurų į rankas, tada tikrai niekuo nesiskųsčiau“, - drąsiai tvirtina vyras.
Darbo malonumai ir monotonijos vengimas
Simona Januš, siekdama išvengti monotonijos, kartais prašosi dirbti papildomai skirtingais maršrutais. „Prasiblaškymui išeinu kokią dieną padirbėti papildomai, tai į vieną maršrutą, tai į kitą, kad nebūtų monotonijos, kad nebūtų kiekvieną dieną ta pati rutina“, - su entuziazmu pasakoja S. Januš. Inga, „Kauno autobusai“ vairuotoja, sako: „Man patinka vairuoti didelių gabaritų techniką, darbe pamaina niekad neprailgsta, nes visą laiką esi judėjime, o jeigu dar už tai gauni gerą atlyginimą, tai alternatyvų jau ir neieškai.“ Dalia Puikienė džiaugiasi: „Žinote, pasitaiko dienų, kai tiesiog džiūgauju dirbdama šį darbą. Šeštadieniais keleivių troleibusuose būna nedaug, eismas taip pat ne toks intensyvus, tad įsijungiu mėgstamą muziką ir vairuoju su didžiuliu pasitenkinimu.“ Dominykas Malinauskas tvirtina, kad vairuotojas, kuriam darbas yra įdomus ir kuris nebijo iššūkių, net važiuodamas sunkiausiu maršrutu nepavargsta. Jam važiuoti troleibusu yra atsipalaidavimas, o vairuoti jį labiau pomėgis, o ne darbas.
Viešojo transporto plėtra ir inovacijos
UAB „Kauno autobusai“ yra viena didžiausių ir moderniausių viešojo transporto bendrovių Lietuvoje, nuosekliai investuojanti į transporto parko atnaujinimą ir technologinę plėtrą. Bendrovė siekia mažinti aplinkos taršą ir iki 2029 metų visos transporto priemonės turi būti varomos alternatyviais degalais. Svarstomos galimybės įsigyti elektrinius autobusus ir atnaujinti troleibusų parką. Šiuolaikiniai autobusai ir troleibusai Kaune yra naujausi Lietuvoje, jų vidutinis amžius lenkia net Europos Sąjungos šalių vidurkį. Vairuoti tokią techniką yra lengva ir komfortiška. Transporto priemonės yra žemagrindės, su automatine pavarų dėže, jose įrengtos išorės ir vidaus vaizdo kameros-registratoriai, įmontuota apsaugos sistema, veikia kondicionavimo sistema. Didelis dėmesys skiriamas skaitmenizacijai. Mobilioji programėlė „Žiogas“ populiarėja, ja naudojasi trečdalis keleivių. Taip pat plėtojamos keleivių aptarnavimo paslaugos, diegiamos inovacijos, tokios kaip bekontaktis atsiskaitymas banko kortelėmis.
Profesinio meistriškumo varžybos
Troleibusų vairuotojų meistriškumo varžybos padeda ne tik išbandyti jėgas, bet ir pasidalyti patirtimi, skatina tobulėti. Jose dalyvaujantys vairuotojai demonstruoja aukštą meistriškumą ir profesionalumą. Aštuonioliktą kartą surengtose profesinio meistriškumo varžybose savo jėgas išbandė dešimt troleibusų ir autobusų vairuotojų. Dalyviai varžėsi šoninio ir atbulinio parkavimo, figūrinio vairavimo bei žiedinio važiavimo rungtyse. Pirmąją vietą iškovojo Dominykas Malinauskas.
Baltarusijoje paskelbta mobilizacija: įtampa prie Lietuvos sienų auga
Sveikata ir atsakomybė
Artūras jaučia didelę atsakomybę už keleivius, mat kartą teko vežti ir mirusįjį. „Važiavau savo mėgstamu penktu maršrutu, o gale troleibuso sėdėjo žmogus, galvojau, kad miega. Prie gamyklos paprastai labai daug žmonių įlipdavo, kažkas užkliuvo už jo ištiestų kojų ir šis pajuodavęs nugriuvo. Ateina prie manęs keleivis ir sako: pas jus gale - lavonas“, - pasakoja Artūras. Algimantas Subačius susidūrė su sunkiomis sveikatos problemomis, jam buvo diagnozuotas kraujo vėžys, vėliau auglys galvoje. Po operacijų ir gydymo jis dabar jaučiasi puikiai. Šiame nelengvame kelyje jam labai padėjo dukra, kuri ne tik padėjo tėčiui gyti, bet ir motyvavo pasveikti.
tags: #automobilis #troleibuso #vairuotojui