Aukščiausios statulos Indijoje ir autorikšų ypatumai

Indija, šalis, pasižyminti turtinga istorija ir kultūra, pastaraisiais metais atkreipia pasaulio dėmesį ne tik sparčiu ekonomikos augimu, bet ir ambicingais projektais, tarp kurių - didžiulių paminklų statyba. Šie projektai ne tik simbolizuoja nacionalinę vienybę, bet ir sukelia diskusijas apie lėšų panaudojimą ir poveikį visuomenei. Be to, šalies kelių infrastruktūra ir transporto priemonės, ypač autorikšos, yra neatsiejama Indijos kasdienybės dalis, kuri palieka ryškų įspūdį kiekvienam atvykėliui.

Vienybės statula: Sardar Vallabhbhai Patelio pagerbimas

Aukščiausia statula pasaulyje

2018 m. spalio 31 d. Indijoje buvo atidengta gigantiška statula šalies nepriklausomybės lyderiui Sardarui Vallabbhai Pateliui, žinomam kaip „Indijos geležinis žmogus“. Ji siekia net 182 metrus ir yra beveik du kartus didesnė už Niujorko Laisvės statulą. Šaltinio šventyklos Budos statula Kinijos Henano provincijoje, siekianti 128 metrus, iki šiol buvo aukščiausia pasaulyje, tačiau V. Patelio statula ją pralenkė.

Statybos ir kaina

Įspūdingas kūrinys pastatytas Gudžarato valstijoje, Kevadijoje (200 kilometrų atstumu nuo pagrindinio valstijos miesto Ahmedabado), ir kainavo daugmaž 400 milijonų dolerių (apie 355,3 mln. eurų). Statulą statė daugiau nei 2 tūkstančiai darbininkų. Bronza dengta statula sveria apie 67 tūkstančius tonų ir yra padengta 12 tūkstančių bronzos plokščių. Ji turėtų atlaikyti žemės drebėjimus ir stiprius vėjus. Aplink 5 metus statytą monumentą iškastas 12 kvadratinių kilometrų ploto dirbtinis ežeras.

Politinė reikšmė ir kritika

Šis projektas, globojamas premjero Narendros Modi, turėjo ir politinį motyvą. N. Modi nacionalistų partija „Bharatiya Janata“ (BJP) teigia, kad V. Patelio vardas buvo neteisingai užtemdytas Jawaharlalo Nehru dinastijos. Dauguma hinduistų nacionalistų mano, kad V. Pateliui buvo parodyta nepagarba, kai jo buvo paprašyta leisti šalies pirmuoju lyderiu tapti pasaulietiškam J. Nehru. Pats N. Modi per rinkimų kampaniją 2013 metais yra sakęs: „Visi indai apgailestauja, kad sardaras Patelis netapo pirmuoju premjeru.“

Tačiau statula ne tik suvienijo Indijos visuomenę, bet ir sukiršino. Per skulptūros atidengimo ceremoniją, kurios metu buvo sakomos kalbos ir iš karinių lėktuvų žarstomos gėlės, tūkstančiams policininkų aplinkiniuose rajonuose teko tramdyti maištaujančius ir protestuojančius vietinius gyventojus. Dalis jų mano, jog tokiais projektais tik švaistomos valstybės ir valstijos lėšos, kurias būtų galima panaudoti kur kas protingiau, pavyzdžiui, šalies infrastruktūrai, švietimui ir bendram pragyvenimo lygiui gerinti.

Šalia statulos veiks muziejus, kuriame bus eksponuojama 40 tūkst. dokumentų ir 2 tūkst. nuotraukų, bei V. Patelio gyvenimui ir darbui skirtas tyrimų centras. Lankytojai galės pakilti į apžvalgos aikštelę 153 m aukštyje - maždaug ties milžiniškos statulos krūtine.

Būsimi grandioziniai statulų projektai

Nepaisant kritikos, Indijos vadovybė sustoti, regis, nesiruošia. Kaip teigia „The Guardian“, jau dabar trečioje pagal plotą Indijos valstijoje Maharaštroje statoma statula XVII amžiaus induistų valdovui Šivadžiui Maharadžui. Ši statula turėtų būti dar aukštesnė - daugiau nei 200 metrų aukščio. Planuojama, kad ši 212 m aukščio statula, vaizduojanti XVII amžiaus marathų imperijos valdovą ant žirgo su iškeltu kardu, Mumbajaus krante dominuos nuo 2021 metų. N. Modi Maharaštros valstijoje padėjo kertinį akmenį Shivaji - 80 mln. šioje valstijoje gyvenančių marathų bendruomenės didvyrio - statulai.

Kritikai sako, kad šiuo 36 mlrd. rupijų (442 mln. eurų) vertės projektu siekiama užsitikrinti marathų balsus per rinkimus. Aplinkosaugininkai ir tūkstančiai žvejų nepritaria projektui dėl grėsmės žuvų ištekliams. Monumento kaina neabejotinai augs, o valstijos vyriausybė jau pakeitė dizainą norėdama sumažinti kainą. Kaip monumentas galiausiai atrodys ir kada jis bus baigtas, vis dar neaišku. „Indijos statulų politika dažnai nukenčia nuo sunkios ekonominės realybės“, - sakė Panto socialinių mokslų instituto Alahabade profesorius Badri Narayanas.

Vairavimo realybė Indijoje: autorikšos

Šėtoniškas krikštas ir transporto priemonės ypatumai

Viena baugiausių patirčių, su kuria susiduria kiekvienas atvykėlis į Indiją, - pirmoji kelionė autorikša, dar vadinama tuktuku. Net jeigu į viešbutį keliausite pėsčiomis ar samdysitės prabangų automobilį, vis vien pasivažinėjimo autorikša nepavyks atidėlioti amžinai. Tai - tarsi šėtoniškas krikštas, kurį privalo patirti kiekvienas užsienietis. Apie vairavimo subtilybes Indijoje sklando daugybė mitų ir legendų. Remiantis asmenine patirtimi Kočyje, Keralos provincijoje, reikia pripažinti, kad visi stereotipai apie beprotišką kelių kultūrą nė kiek neperdėti.

Standartinė autorikša - trijų ratų „Piaggio Ape“ automobilis. „Ape“ itališkai reiškia „bitė“, ir šis pavadinimas automobiliui tinka ne tik dėl tradicinio geltonos ir juodos spalvų derinio: variklis įkyriai dūzgia, o jei nebūsi atsargus, „Ape“ gali sužaloti, kartais net mirtinai. Kočio „Piaggio“ atstovybių darbuotojai tikina, kad dažniausiai gatvėmis riedanti „Ape“ versija - „D3s Passenger Bs III“ - pasižymi „įspūdingais“ techniniais duomenimis: 8 AG varikliu ir 18,7 Nm sūkio momentu esant 2400 sūkių per minutę. Ir tai toli gražu nėra pats seniausias ar prasčiausias modelis.

Keleivio ir vairuotojo patirtis

Sėdint ant galinės autorikšos sėdynės (o tiksliau - suolo) atrodo, kad pakaba pagaminta iš metalo ir cemento hibrido, nes kiekviena duobė ar nelygumas - lyg bedugnė ar Kilimandžaro viršūnė. Amortizatorių faktiškai nėra. Kartais pasitaiko modernesnių autorikšų su didelėmis minkštomis sėdynėmis, kurios kiek sušvelnina kietos pakabos smūgius, tačiau iškyla kita problema - padidėjus sėdynių aukščiui, sumažėja atstumas iki stogo, todėl aukštesniam keleiviui tenka rinktis kablio pozą.

Apie saugumą gamintojai net nesusimąstė: saugos diržų nėra, durų nėra, buferių nėra. Kėbulas - nosinaitės storio mišinys iš priekinio stiklo, metalinių strypų konstrukcijos ir ją aptempiančio brezento. Oro pagalvės? Šoninių smūgių apsauga? Vienintelė paguoda - priešais keleivio „sėdynę“ esantis metalinis turėklas, į kurį galima desperatiškai įsikibti abiem rankom. Rikšoje esi ne keleivis, o krovinys, nes baisingai krato.

Vairuotojo vieta „Piaggio Ape“ taip pat kelia iššūkių. Žmonės, aukštesni kaip 160 cm, šiais automobiliais neturėtų važinėti. Priekinis stiklas atsiduria maždaug ties juosmeniu - norint priešais save ką nors matyti, tenka važiuoti ne tik susilenkus, bet dar ir pakreipus galvą į šoną. Sėdėti reikia kaubojiškai išsižergus, nes stabdžio pedalas - kvailai aukštas, tad tiesiai įrėmus koją neįmanoma pasukti vairo.

„Piaggio Ape“ - ne automobilis, o šarvuotas trijų ratų motoroleris, nes pavaros ir greitis reguliuojami vairo rankenomis. Vairas - jautrus lyg traktoriaus valdymo įnagis, variklio galia dozuojama baisingai kapotai. Padėtis pagerėja tik važiuojant ketvirta ir paskutine pavara. Didžiausias „Piaggio Ape“ greitis - 70 km/val., tačiau instruktorius aiškino, kad važiuoti daugiau kaip 50 km/val. pavojinga, nes autorikša netenka stabilumo.

Autorikšų estetika ir tiuningas

Esant brutaliai konkurencijai tarp tuktukų vairuotojų, svarbi kiekviena detalė, galinti privilioti klientą. Bene svarbiausias elementas - estetika. Autorikšininkai neriasi iš kailio bandydami visaip iščiustinti savo nudriskusias transporto priemones. Kartais pasitaiko gana originalių sprendimų, tačiau dauguma estetinių klajonių grindžiamos plačiai paplitusiomis taisyklėmis:

• „Ferrari“ lipdukas ar logotipas arba, blogiausiu atveju, „Porsche“.
• Salonas, išdabintas Jėzaus atvaizdais ir panašiomis ikonomis, o išorė - citatomis iš Biblijos.
• Gėlių girliandos ir spalvingos lemputės, siekiant sukurti San Fransisko dvasią.
• Užsienio šalies vėliava ant autorikšos.
• Kuo daugiau pigaus tiuningo elementų, kad turistas būtų nedėmesingas ir sutiktų mokėti neadekvačiai didelę sumą.

Autorikšos „Piaggio Ape“ techniniai duomenys

tags: #auksciausia #pavara #indija