„Alfa Romeo 156“ - tai automobilis, kuriame susitinka temperamentingi varikliai, unikalus itališkas dizainas ir patraukli kaina naudotų automobilių rinkoje. Elegantiškos linijos, sportiški niuansai ir užburiančios proporcijos neabejotinai privers atsisukti gatvėje, o vairavimo pojūčius papildys tikras itališkas charakteris. Nedidelė kaina ir įspūdinga išvaizda - pagrindiniai argumentai, dėl kurių daugelis susigundo „Alfa 156“.
Istorija ir išskirtinės ypatybės
„Alfa Romeo 156“ buvo pristatyta visuomenei 1997 m. ir iš karto sulaukė didelio dėmesio, tapdama net „Metų automobiliu“. Šis modelis padėjo „Alfa Romeo“ išvengti bankroto, nes prieš tai buvęs 155 modelis nebuvo itin geidžiamas vairuotojų. Iš viso Europoje buvo nupirkta kiek daugiau nei milijonas šių automobilių, kas leido tęsti automobilių kūrimo bei gamybos darbus. 156 modelio gamyba truko iki 2005 metų, kai jį pakeitė „Alfa Romeo 159“.
Pažiūrėjus į „Alfa Romeo 156“ į akis krenta dvi detalės. Pirma - keista priekinio numerio vieta. Dėl firminio „Alfų“ snapo ilgio jis buvo nustumtas į šalį. Antra - užpakalinių durelių rankenos įkomponuotos į pačias dureles. Dėl šito 156 modelis primena didžiulį dviejų durų kupė, nors tai - įprastas sedanas.
Dizainas ir interjeras
Dizaineriai sugebėjo nupiešti agresyvų, tačiau tuo pat metu ir ganėtinai solidų automobilį. „Alfa Romeo 156“ interjeras sukelia visai kitokius pojūčius nei daugelio kitų automobilių. Ryškus prietaisų skydelio apšvietimas ir patogios sėdynės, kurios labiau primena direktoriaus odinį krėslą, sukuria jaukią atmosferą. Vairuotojo pozicija šiame automobilyje labiau primena aukštesnės klasės modelių ergonomiką nei stereotipinį itališką variantą - čia nėra nepatogių sėdėjimo kampų ar nesubalansuotos vairo ir pedalų padėties. Įsitaisyti iš ties patogu ir jauku.
Kiek netipiškai atrodo prietaisų skydelis su dviem šuliniais, kurių dugne matomos žemyn nulinkusios „liūdnos“ rodyklės, raginančios vairuotoją kelti jas aukštyn. Prie to reikia priprasti, nes ten, kur kiti automobiliai rodo 40-50 km/val., „Alfa Romeo“ rodo 70-80 km/val. Taip pat pripratimo reikalauja ir trys nedideli ciferblatai centrinėje konsolėje, atliekantys laikrodžio, degalų kiekio ir variklio temperatūros rodmenų funkcijas. Nors tai nėra tipiškos vietos, užvaldo jausmas, kad viskas čia teisingai. Jeigu norite visiško malonumo, ieškokite šio automobilio su mediniu vairu - jis pagamintas iš tikro medžio ir padengtas storu lako sluoksniu.
Variklių gamos ir jų ypatybės
„Alfa Romeo 156“ siūlė platų variklių pasirinkimą. Ilgokai buvo gaminami modeliai su 1,6-2,5 l benzininiais (120-190 AG) varikliais ir dyzeliniais 1,9 ar 2,4 l (105 arba 136 AG) agregatais. Mechaninės pavarų dėžės buvo 5 arba 6 pavarų. 1999-2002 m. pasirodė naujas 2 l variklis be „Twin Spark“ sistemos, 165 AG. 2003 m. - 1,9 l (140-150 AG) ir 2,4 l (175 AG) dyzeliniai agregatai.
Dyzeliniai varikliai
Dyzelinių 156 modelių Europoje yra daugiau negu benzininių. Dauguma jų - 1,9 l, pradžioje buvo 105 AG, vėlesni modeliai turėjo 115 AG, o paskutiniai - 140/150 AG. Taip pat buvo galima rasti automobilių su 2,4 l 5 cilindrų varikliu, kurio galia svyravo nuo 136 AG iki 150 AG, o po 2003 m. modernizacijos 2,4 l dyzelinis variklis turėjo net 175 AG. Visi dyzeliniai varikliai, nauji ar apynaujai, dirba patikimai ir palyginti tyliai. Tai buvo pirmieji „Common-Rail“ įpurškimo sistemą turintys varikliai, pasižymintys gera galia ir ekonomija. Mėgstamiausiu daugelio pasirinkimu laikomas 1.9 JTD - šis dyzelinis variklis pasižymi solidžia galia, maloniu garsiniu fonu ir mažomis sąnaudomis (apie 6-7 l/100 km). Tie, kurie nori daugiau galios, gali rinktis 2.4 JTD turbodieselį. Perkant naudotą dyzelinį variantą, rekomenduojama ieškoti su maža rida.
Benzininiai varikliai
Platus ir benzininių variklių pasirinkimas. Paprasčiausi modeliai turėjo 1,6 l 120 AG variklius. Taip pat buvo automobilių su 1,8 l 140 arba 144 AG. „Kiečiausi“ variantai gavo 2 l 155 AG variklius, kurie po 2002 m. modernizacijos tapo 165 AG. Visų 4 cilindrų variklių (išskyrus 2 l JTS) ypatybė - „Twin Spark“ įpurškimo sistema. Nuo kitų ji skiriasi tuo, kad kiekvienas cilindras turi dvi uždegimo žvakes. Tai užtikrina geresnį kuro sudegimą ir variklį daro galingesnį su sąlyga, kad pilsite gero benzino. Jei bus pilamas abejotinos kokybės kuras, žvakes gali tekti keisti kas 10 000-15 000 km, o 8 žvakių komplektas kainuos padoriai. Taip pat pilant prasto kuro po poros metų gali tekti keisti lambda zondą. Be to, 4 cilindrų varikliai turi vieną nemalonią ypatybę - po 80 000-100 000 km gali pradėti strigti kuro paskirstymo fazių variatorius. Pirmas ir aiškiausias gedimo požymis - variklis pradeda veikti garsiai, tarsi senas dyzelis. Jei rinktis benzininį variklį, dvi galingiausios V6 versijos pasižymi didelėmis kuro sąnaudomis, tačiau kiti benzininiai motorai turėtų tilpti į 7-8 litrų/100 km ribą. Optimaliausiu benzininiu variantu galima laikyti 1,8 l benzininį variklį, turintį 144 arklio galias - jis yra pakankamai galingas ir ekonomiškas. Nepatartume 2,0 l variklio, nes jis dažniausiai sutinkamas modeliuose su pusiau automatine „Selespeed“ pavarų dėže, kuri nėra itin patikima ir neretai sukelia nemažai galvos skausmų.
Į „Alfa Romeo 156“ buvo montuojami ir V6 2,5 l 190 ar 192 AG varikliai, buvo net „Alfa Romeo 156 GTA“ su 3,2 l 250 AG varikliu. Pastarąjį automobilį antrinėje rinkoje rasti labai sunku. Teigiama, kad šie varikliai patikimesni už 4 cilindrų, tačiau turi ir beveik visų „Alfų“ bėdą - kuro paskirstymo mechanizmas nepatikimas. Nepaisant gamintojų rekomendacijų keisti KPM diržą kas 60 000 km, užfiksuotas ne vienas atvejis, kai diržas nutrūkdavo gerokai anksčiau. Specialistai pataria diržą su skriemuliais keisti kas 40 000 km. Kartu vertėtų pakeisti ir kitus prievadų diržus.
5 dalykai, kurių nežinojote apie „Alfa 156“
Pavarų dėžės
Paprastesni modeliai turėjo 5 pavarų MPD arba „Selespeed“ transmisiją - mechaninę pavarų dėžę su automatine sankaba. Įprasta 5 pavarų MPD tarnauja ilgai ir patikimai. Dar vienas ryškus „Alfų“ su V6 varikliais trūkumas - 6 pavarų MPD. Ši pavarų dėžė tarnauja neilgai, o jei dar galingų automobilių savininkai nusprendžia „paspausti“, greitas remontas garantuotas. Deja, remontas sudėtingas, todėl dažnas servisas tokio darbo nesiima.
Važiuoklė ir valdymas
Visiškai nepriklausoma „Alfa Romeo 156“ pakaba palyginti kieta. Ji, kaip visas automobilis, sureguliuota sportiniam važinėjimui. Važiuojant asfaltu tai puikiai jausite. Automobilis kupinas itališko temperamento, eiklus ir visada atrodo kiek susierzinęs bei užsispyręs. Nepaisant to, sportiško ir tikslaus vairavimo entuziastai bus itin pamaloninti šio automobilio važiuokle ir vairo mechanizmu. 156 klauso vairuotojo ir suteikia jam pakankamai informacijos apie važiavimą. Vairo pasukamumas nėra didelis, tačiau valdymas itin tikslus. Vairą tereikia šiek tiek pasukti ir automobilis iškart keičia važiavimo trajektoriją. Važiuoklė nėra nei itin standi, nei labai minkšta. Dėl komfortiškų sėdynių nesijaučia didelio važiuoklės kietumo. Tuo tarpu kelyje automobilis labai stabilus. Kelio nelygumus sugeria vidutiniškai, tačiau posūkius piešia kaip stiklo rėžtukas. Nors posūkiuose automobilis nesiūlo tokio stabilumo kaip kai kurie vokiečių gamintojų modeliai, pavyzdžiui, „BMW 3 serija“, sportiškumo pojūčio „Alfa“ nepraranda.
Eksploatacinės išlaidos ir patikimumas
Nors „Alfa Romeo 156“ galima įsigyti už labai patrauklią kainą (nes rinkoje vis dar kyla abejonių dėl patikimumo, tad pardavėjai linkę mažinti kainas), iš tikrųjų šis modelis tvirtesnis, nei dažnai manoma - jei automobilis prižiūrėtas tvarkingai, lūžtančiu jo vadinti nereikėtų. Tačiau ne viskas taip gražu, kaip norėtųsi. Tai nėra pats patikimiausias automobilis, ypač važinėjant Lietuvoje.
- Važiuoklė: Aliumininė važiuoklė nėra pati tvirčiausia, todėl mūsų keliuose esančios duobės itin stipriai kenkia važiuoklei. Žinokite, kad pakabą teks remontuoti kas 30 000-50 000 km, jei jūsų laukia prastesni keliai. Detalės nėra pačios brangiausios, be to, yra kokybiškų neoriginalių. Tačiau tokios dalys kaip atraminės gumos ir rutulinės atramos keičiamos tik kartu, o komplektai kainuoja nemažai. Jei girdite nemalonius garsus, iškart ieškokite problemos židinio. Pagrindinės nusidėvėjimo vietos yra priekinių svirčių įvorės ir galinės valdymo svirties įvorės.
- Elektronika: Ne pati patikimiausia ir elektronika. Dažnai dega įvairios perspėjančios lemputės. Kartais jos dega be reikalo, nes sistemos veikia gerai, kartais dega nes iš tikrųjų kažkas negaluoja. Dėl to dažniausiai kalti elektros laidai, kurie per dešimt metų jau nusidėvi ir pažeidžiama jų izoliacija. Ne patys kantriausi ir kompiuteriai, kurie sugeba mesti klaidas, kurių nėra.
- Stabdžių sistema: Nuolatinio dėmesio reikalauja 156 modelio stabdžių sistema ne dėl to, kad nepatikima, o dėl to, jog jei su automobiliu lakstoma, tai ir stabdoma staigiai. Problemos gali būti dėl stringančių suportų, kurie lengvai atnaujinami.
- Korozija: Bent jau dėl korozijos, „Alfa Romeo“ per daug savininkams galvos nekvaršina. Surasti žymesnių rūdžių žymių ant kėbulo sunku, nebent automobilis buvo remontuotas ir tai darė meistrai su dviem kairėmis rankomis. Ankstesni „Alfa Romeo“ modeliai pasižymėjo prasta antikorozine apsauga, tačiau naujesni modeliai šios problemos neturi. Vis dėlto, perkant dešimties metų senumo automobilį reiktų apžiūrėti slenksčius, ratų arkas ir pan. Korozijos žymės tokiu atveju reikš, kad automobilis greičiausia buvo patekęs į avariją.
- Detalių prieinamumas: Mechaninės ir aptarnavimo dalys yra lengvai prieinamos, tačiau kėbulo ir apdailos dalys gali tapti vis didesne problema. Deja, daužtų „Alfų“ rinkoje apstu, nes jų detalės yra brangios.
Įvertinus tai, kad tikrinti pakabą reikia nuolat, tampa aišku - „Alfa Romeo“ eksploatacinės išlaidos tikrai nemažos. Pirkti „Alfa Romeo 156“ atsitiktinai negalima. Įsigyti tokį modelį galima tik suvokus, kad jam reikės skirti ne tik laiko, bet ir pinigų. Tiesa, jis suteiks ne vieną malonią akimirką, nes puikiai dera sportinis įvaizdis, galingas variklis ir puikus valdymas.
Kėbulo tipai ir specialios versijos
Norintys tokios „Alfa Romeo 156“ gali rinktis iš dviejų kėbulo tipų - sedano arba universalo. Universalas, žinomas kaip „Sportwagon“, pasirodė tik 2000-2001 m., kai tuo tarpu sedanas ketveriais metais anksčiau. „Sportwagon“ yra retas svečias mūsų krašte, tad, jei norėsite būtent tokio automobilio, greičiausia jo teks ieškoti Europoje. Universalas iš tikrųjų nėra toks praktiškas, kaip galima tikėtis. Bagažinė ne pati didžiausia, o nulenkus užpakalines sėdynes, bagažinės talpa tik 1180 l, kai kitų modelių bagažinės yra 25-35 proc. erdvesnės. Galinėje dalyje bagažinę apriboja ir suspensijos elementai. Kita vertus, automobilis atrodo iš ties gražiai ir sportiškai.
Taip pat yra ir galinga „GTA“ versija, pristatyta 2001 m. rugsėjį. Šis modelis varomas tik priekiniais ratais, turi 3,2 V6 variklį, kuris išspaudžia 250 arklio galių, leidžiantį pasiekti 155 mph (apie 250 km/h) maksimalų greitį. Jis atrodo pritrenkiančiai ir važiuoja taip pat. 2003 m. italai sukūrė kupė „Alfa Romeo GT“, o po metų - visureigį „Alfa Romeo 156 Crosswagon“ su padidinta prošvaisa ir visais keturias varančiais ratais. Jei esate tikras „Alfų“ mėgėjas, galite pamėginti susirasti „Alfa Romeo 156 GT“ ar „Alfa Romeo 156 Crosswagon“.