Danielius Dolskis (tikroji pavardė - Brojdes) (1891 m. balandžio 13 d., Vilniuje - 1931 m. gruodžio 3 d., Kaune) buvo išskirtinis dainininkas, aktorius, režisierius ir rašytojas, laikomas vienu iš Lietuvos estrados pradininkų. Jo gyvenimas ir kūrybinė veikla driekėsi per daugelį Europos miestų, o Berlynas užėmė ypatingą vietą jo karjeroje.
Ankstyvieji metai ir karjeros pradžia
Manoma, kad Dolskis gimė 1891 m. Vilniuje. Vilnietis istorikas Geršonas Taicas papildė Patefono.lt surinktą informaciją istoriniais faktais apie numanomus Danieliaus vilniečius tėvus. Kaip matosi iš p. Geršono atsiųstų dokumentų kopijų, Danieliaus tėvai gyveno įvairiose Vilniaus vietose - Naujamiesčio gatvėj, Geležinkelio gatvėj, Mato Strašūno gatvėj, Pylimo (Zawalna) gatvėj. Jo mama nurodyta kaip prekybininkė (kitur siuvėja). Revizijos įraše Beila nurodoma kaip Danieliaus netikro brolio Berko pamotė. Tai reiškia, kad Beila Lewin buvo Michaelio antra žmona. Be to, Danielius dar turėjo netikrą seserį Chaja-Sarą. Iš Beilos asmens pažymėjimo taip pat matoma, kad ji Izaoko Levino ir Meiros duktė, gimusi 1871 m. Šalčininkuose ir Vilniuje gyvenusi nuo mažų dienų.
Nėra tiksliai aišku kada Danielius atsikraustė į Sankt Peterburgą. Jis mokėjo lotynų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir italų kalbas, studijavo filosofiją ir lankė privačią vaidybos studiją. 1911 m. Danielius Dolskis debiutavo Sankt Peterburgo vasaros estradoje. Pagal iškarpas iš 1909-1910 m. paruoštų spaudai Sankt Peterburgo adresų žinynų „Ves Peterburg 1910” ir „Ves Peterburg 1911”, Danielius Brojdes, greičiausiai kartu su savo giminaičiais - provizorium Moisėjum Brojdes ir jo dukra Vera, gyveno adresu Sankt Peterburgas, Ivanovskaja g. 13. Knygoje pažymima, kad jis žurnalistas. Pagal iškarpą iš 1911 m. paruošto spaudai Sankt Peterburgo adresų žinyno „Ves Peterburg 1912”, dvidešimtmetis Danielius Brojdes persikraustė kitu adresu - Sankt Peterburgas, Černyševo skersgatvis 20 (dabar Lomonosovo g.). Knygoje pažymima, kad jis jau „Palas” teatro artistas. Tas pats nurodoma ir 1912 m. 1916 m. paruoštame spaudai žinyne „Ves Peterburg 1917” Danielius su ta pačia kompanija jau gyvena Nikolajevskaja g. 16 (dabar Marato g.). Danielius vėliau karjerą tęsė prabangiame naktiniame Sankt Peterburgo „Villa Rode“ restorane su vasaros estrada, kuris priklausė Grigorijaus Rasputino draugui Adolijui Rode. Reklaminiuose leidiniuose jis buvo apibūdinamas kaip Sankt Peterburgo ir Maskvos publikos numylėtinis, tuomet jam buvo tik 20 metų. Danielius Dolskis savo scenos karjerą Sankt Peterburge pradėjo kaip kupletininkas. Kupletininkų programą dažniausiai sudarydavo komiški pasakojimai, lengvo turinio dainelės pritariant fortepijonui ar orkestrui, jumoristinės miniatiūros, įvairių asmenų parodijavimas. Kupletininkų programos Rusijoje pradėjo atsirasti po 1905 m., panaikinus caro cenzūrą. Danieliui suaugus, Sankt Peterburge jau buvo palikę savo pėdsaką keletas kupletininkų.
Tarptautinė karjera ir Berlyno etapas
Manoma, kad po Spalio revoliucijos, Danielius persikėlė į Konstantinopolį, o iš jo į Bulgariją. 1922 m. balandžio mėnesį jis pasirodė Sofijos teatre „Maksim”. 1923 m. Danielius Dolskis atvyko į Berlyną. Čia dainavo ir vaidino rusų emigrantų renginiuose, restoranuose, vakarėliuose ir net operetėje. Patefonas.lt savo istorinių tyrinėjimų metu aptiko, kad Danielius Dolskis vos atvykęs į Berlyną greitai įsiliejo į vietinės rusų bendruomenės kultūrinį gyvenimą, pradėjo dalyvauti rusų emigrantų meno ir literatūros ratelyje ir jau 1923 m. gegužės 18 d. pasirodė Berlyno „Schubert-Saal” koncertų salėje kartu su keletu kitų rusų kilmės menininkų - Istomina, E. A. Chovanskaja, A. Bojtler ir I. Tačiau Dolskis Berlyne ilgesniam laikui iškart neapsistojo. 1923 m. rugsėjo 28 d. apie D. Dolskį jau rašė Serbijos rusų laikraštis „Novoje vremia”. D. Dolskis - Belgrado rusų teatro-miuzikholo artistas. Kartu su kitais artistais vaidino skeče „Kogda imejut starovo muzha” („Kai vyras senas”), o programą pristatė serbų kalba. Spalio mėnesį su ta pačia trupe vaidino I.
1925 m. jau randame informaciją apie D. Dolskį Berlyne. 1925 m. balandžio 15 d. įvyko solinis D. Dolskio renginys Berlyne, rusų meno ir literatūros ratelio patalpose, pavadintas „Džiaugsmingas trečiadienis su D. Dolskiu”. Tų pačių metų gegužės 27 d. ten pat įvyko renginys pavadinimu „Atsisveikinimo vakaras su D. Dolskiu”. Gyvendamas Vokietijoje, Dolskis savo jėgas išbandė ir teatro režisieriaus rolėje. Tai patvirtina Vokietijos rusų emigrantų kronikos žinutė apie sėkmingą rusų emigrantų teatro-kabareto „Karussell” pasirodymą 1925 m. spalio 7 d. Štutgarte, kuriame dalyvavo D. Dolskis.
1926 m. balandžio 9 d. Berlyne, rusų meno ir literatūros ratelio patalpose, įvyko benefisas, skirtas Danieliaus Dolskio 15-os metų scenoje jubiliejui pažymėti. Buvo rodoma operetė „Korol veselitsa” („Karalius linksminasi”) su pačiu D. Dolskiu pagrindiniame vaidmenyje. Spektaklyje taip pat dalyvavo V. M. Šuvalova, Sara Lin, A. A. Murskij, N. E. Švejdel ir kt. Ši žinutė koreguoja Lietuvos žiniasklaidoje minimą D. Dolskio biografiją ir patvirtina, kad Danielius Dolskis Sankt Peterburgo vasaros estradoje debiutavo ne 1914 m., o anksčiau. 1926 m. balandžio 14 d. Dolskis koncertavo Berlyne, rusų meno ir literatūros ratelio patalpose, kartu su V. M. Šuvalova. Tų pačių metų balandžio mėnesio gale Danielius vėl aplankė Rygą.
1927 m. Danielius pradėjo dalyvauti renginiuose, kurie vyko vokiečių-rusų draugijos patalpose Berlyne, adresu Prinzregentenstr. 1. 1927 m. vasario 2 d. ten įvyko naujos kabareto programos premjera, kurioje buvo keli D. Dolskio numeriai. Vasario 19 d. įvyko Dolskio solinis vakaras. Kovo 14 d. vyko N. F. Grinevskij skirtas vakaras, dalyvaujant D. Dolskiui. Balandžio 28 d. surengtas D. Dolskio jumoreskų ir satyrų vakaras. Birželio 4 d. Dolskis pasirodė kartu su I. S. Rejf, Elena Tipel, N. F. Grinevskij, N. E. Švejdel.
1928 m. vasario 10 d. Berlyno restorane „Erliko”, adresu Viktoria-Luise-Platz 11, Danielius Dolskis ir Jurij Morfessi pristatė naują čigoniškų dainų programą. Programoje taip pat dalyvavo artistai A. Bloch, Li, Panova ir Mercholenko. 1928 m. kovo 10 d. Berlyno restorane „Adlon”, adresu Unter den Linden 1, Dolskis kartu su kitais artistais pasirodė inžinierių baliaus programoje. 1928 m. lapkričio 11 d. Berlyne, „Kaiserhof” viešbutyje, D. Dolskis pasirodė kartu su A. Aleksandrov. Tais pačiais metais jis suvaidino princo Kurbskio tarną Vladimiro Striževskio filme „Caro adjutantas“ („Adjutant des Zaren“). Filmas buvo baigtas filmuoti 1928 m. lapkričio 14 d., o premjera įvyko 1929 m.
1928 m. gruodžio 19 d. Berlyno teatre „Neues Theater am Zoo”, adresu Jebenstr. 2, Danielius Dolskis debiutavo naujoje kompozitoriaus ir pianisto Rudolfo Nelsono (1878 - 1960) operetėje „Weißt du was? - wir heiraten!” („Ar žinote? Mes tuokiamės!”). 1929 m. sausio 13 d. Berlyno „Esplanade” viešbutyje Dolskis su kitais artistais dalyvavo naujametiniame Rusijos piliečių Vokietijoje pagalbos draugijos renginyje.
Persikraustymas į Lietuvą nereiškė, kad Dolskis niekada negrįžo į Berlyną. D. Dolskis dar kartą trumpam grįžo į Berlyną 1930 m. birželio 10 d., kai Berlyno teatre „Wallner-Theater”, adresu Wallner-Theater-Str. 35, jis dalyvavo Jacob Gordin (1853-1909) dramos „Mirele Efros” premjeroje. Be D. Dolskio spektaklyje vaidino Z. A. Gordon, Strujskaja, Azarov, B. A. Alekin, Ju. Mordasov. 1930 m. liepos pradžioje Sopote (tuometinėje Vokietijos teritorijoje), „Indra palast” salėje įvyko sėkmingi D. Dolskio pasirodymai su vokiškų dainų programa. Yra žinių, kad Berlyne D. Dolskis vedė rusų aktoriaus Michailo Čechovo buvusią žmoną, vokiečių aktorę Olgą Čechovą (1897 - 1980).
Sugrįžimas į Lietuvą ir estrados pradininko titulas
Iki šiol visur buvo rašoma, kad Dolskis į Lietuvą atvyko 1929 metais. Tačiau Patefonas.lt, savo istorinių tyrinėjimų metu aptiko dar vieną sensacingą faktą apie tai, kad Dolskis dar iki 1929 m. lankėsi nepriklausomoje Lietuvoje. Danielius Dolskis 1926 m. rugpjūčio mėnesį gastroliavo Kaune ir Šiauliuose, apie ką byloja laikraščiuose „Lietuvos žinios” ir „Šiaulių naujienos” išspausdintos Dolskio pasirodymų reklamos. D. Dolskis pasirodė su Aleksandro Vertinskio atliekamų kūrinių programa. Savo programoje D. Dolskis parodijuodavo Aleksandrą Vertinskį ir atlikdavo jo kūrinius. Danieliui tai tikrai nebuvo sudėtinga, nes jis gerai pažinojo Vertinskį. Beje, pats Aleksandras Vertinskis, to meto spaudos tituluojamas „moterų numylėtiniu”, 1925-1926 m. liepos mėnesiais bei 1929-1932 m. rugsėjo-spalio mėnesiais koncertavo Kaune. Įdomu tai, kad šitie Dolskio pasirodymai vyko vos pasibaigus A. Vertinskio gastrolėms Kaune.
1929 metus ko gero būtų galima laikyti D. Dolskio atvykimo į Kauną pastoviam gyvenimui metais. Atvykti į Kauną Dolskį paskatino susitikimas su tuo metu Berlyne studijavusiu kauniečiu smuikininku Danieliumi Pomerancu. Atvykėlis iš Peterburgo ir Berlyno į laikinąją sostinę atnešė puikaus artisto įvaizdžio pavyzdį - buvo gražus, plastiškas ir jausmingas, elegantiškas ir išsilavinęs. Supratęs, kad Kauno publikai nebeužtenka vien rusų kalba atliekamų parodijuojamo A. Vertinskio numerių, pradėjo įtraukti į savo repertuarą tuo metu Europoje bei Rusijoje populiarius pramoginius kūrinius. Pats stebėtinai greitai išmokęs lietuvių kalbą, poetui Ričardui Mironui padedant, rašė jiems lietuviškus tekstus.
Danielius Dolskis Lietuvaitė
1930 m. rudenį kartu su kitais artistais pasirodydavo divertismente „Saturno” kino teatre. 1930 m. žiemą parengė solinį divertismentą (programą) lietuvių kalba pavadinimu „Mes su Jonu Valstybės teatre ir lietuviško kaimo vaizdeliai”, kuri buvo rodoma Kauno kino teatre „Triumfas” (Laisvės al. 60, savininkas B. Kupricas) prieš kino seansą. Programos premjera įvyko 1930 m. gruodžio 15 d. Tačiau ir naujoje programoje Dolskis neatsisakė A. Vertinskio parodijų. Danielius Dolskis dainavo Kauno „Versalio“ ir „Metropolio“ restoranuose, „Konrado” kavinėje, kino teatruose „Triumfas” ir „Saturn”. Netrukus jis labai išpopuliarėjo. Jo dainos „Leisk man”, „Lietuvaitė“, „Palangos jūroj“, „Aš myliu vasaros rugiagėles“, „Elyte, tu meili“ ir kitos tapo lietuviškos estrados klasika. Dolskis puikiai perprato naujos kartos lietuvio būdą, savo šmaikščiais monologais ir parodijomis taikliai atsiliepė į to meto aktualijas („Su armonika į Braziliją“, „Gegužinė“, monologai „Kaip mes su Jonu operą žiūrėjom“, „Amerikos lietuvių priėmimas Kumpiškiuose“, „Nuovadoje“, „Trečios klasės vagone“). Hedonistinėmis nuotaikomis gyvenusi tuometinė valdininkija buvo ištroškusi naujų įspūdžių ir pramogų - Dolskio pasirodymai tuos lūkesčius puikiausiai atitiko.
To meto spauda rašė: ,,Kas vakarą prisirenka pilna „Versalio“ salė. […] Iš tikrųjų tai yra nepaprastų gabumų žmogus, jis per pusę metų ne tik puikiai išmoko lietuvių kalbą, bet ir sukūrė savaimingą lietuviško kupleto ir pasakojimo žanrą, kurių mes iki šiol neturėjome. Ką mes galėjome išgirsti vadinamosiose „mažosiose scenose“ iki Dolskio?! Mes klausėmės programos visokiausiomis kalbomis, tik ne lietuviškai. O jei ir lietuviškai, tai geriau jau neminėsiu.“ Artistas nepasižymėjo ypatingu balsu, tačiau jo dikcija buvo nepriekaištinga. Dolskio dainavimas kartais pereidavo į išraiškingą deklamaciją - jis buvo kompiliacijos meistras, siekdamas įtaigumo pasitelkdavo visas savo talento dovanas. Publiką traukė jo pasakojimo būdas, mimika, veido deformacija, išmonė. „Taip save valdyti, kiekvienam momentui iššaukti savy gryną, natūralų juoką, užkrėsti tuo juoku visą auditoriją, priversti ją net verkti iš juoko - tas Dolskio ginklas buvo vertingas ir kilnus“ („Septynios meno dienos“, 1931 Nr. 12). Apie D. Dolskio pastangas sulietuvinti mažąją sceną rašė vienas iš žiūrovų „Lietuvos aide” 1930 m. rugsėjo 23 d. - „Šitą spragą pastėbėjo ir svetimšaliai, tikriau pasakius - svetimšalis. Kai kuriuose Kauno restoranuose ir kinematografuose gastroliuoja p. DanieIius Dolskis. Iki šiol kauniškė publika girdėjo jį pasakojant iš estrados savo linksmus anekdotus rusiškai. Tik staiga, visiškai netikėtai jis savo repertuarą sulietuvino. Iš visų Kauną lankiusių svetimšalių to žanro artistų Dolskis pirmas pasiryžo pramokti lietuviškai, kad ir lietuviškąją, rusiškai nesuprantančią auditoriją, nenuskriaustų. Žinoma, tuo Dolskis turi didelį ir visiškai nusipelnytą pasisekimą. Teko jį girdėti ir - net labai malonu tai pabrėžti - jis kalba lietuviškai nė kiek neblogiau už vieną kitą dramos artistą, kuriems nelabai kartais pavyksta žmoniškai ištarti lietuviškus žodžius. Svetimomis plunksnomis, žinoma nepasipuoši, bet kol savosios dar neišdygo, nevenkime ir svetimųjų. Bent svetimšaliai nebesakys, kad restoranuos, ar kinematografuos lietuvius visiškai rusifikuoja.“
Mirtis ir palikimas
Likus porai savaičių iki mirties, Danielius Dolskis planavo pradėti savo pasirodymus Lietuvos radiofone. Danielius Dolskis mirė Kaune, 1931 m. gruodžio 3 d. Artistas paliko neįkainojamą savo meno liudijimą - šešiolika šelako plokštelių su 32 kūriniais. Pirmosios plokštelės buvo įrašytos 1929 m. Berlyno „Homocord“ įrašų kompanijoje. Paskutiniosios, 1931 m. kovo mėn., Londono „Columbia Graphophone“ įrašų kompanijoje. Jas įrašė su „Metropolio“, „Homocord“ firmos, J. Muzikos namų užuojauta D. Dolskio žmonai Marijai, Jurgio dukrai, Dolskienei.
Patefonas.lt, apžvelgęs nemažą Danieliaus Dolskio gyvenimo faktų bei išanalizavęs tarpukario nepriklausomos Lietuvos kultūrinį gyvenimą, reziumuodamas mano, kad Danielius Dolskis tam laikotarpiui buvo be galo talentinga asmenybė, kuri galėjo rasti vietą bet kurioje to meto Europos šalyje. Danielius Dolskis per savo karjerą aplankė nemažai miestų-megapolių - Rygą, Berlyną, Paryžių, Belgradą. Ir ko gero, kiekviename iš jų jis galėjo turėti sotų ir prasmingą gyvenimą. Tačiau tų miestų rusų bendruomenės, prie kurių šliejosi Danielius, buvo kupinos panašaus ar aukštesnio lygio talentų. Tad natūraliai egzistavo ir scenos konkurencija. Gi Kaunas, į kurį Danielius atvažiavo gyventi 1929 m., buvo vis dar be galo provincialus. Nebuvo čia nei kabaretų, nei varjetė, nei vietinių mažosios scenos žvaigždžių. Nebuvo ir talentingų artistų, pabėgusių iš bolševikinės Rusijos. Tad Danielius greitai suprato, kad čia dar plyti nearti dirvonai, kuriuos pradėjus arti, galima tapti ryškia provincialiosios Lietuvos pramoginio žanro žvaigžde. Ir ta žvaigždė žibės daug ryškiau nei tuose rusų emigracijos megapoliuose kur yra daug talentingų emigrantų. Taip ir atsitiko, žvaigždė čia sužibėjo ir būtų sužibėjusi dar ryškiau, jeigu ne staigi mirtis. Belieka džiaugtis, kad tie du metai, D. Dolskio praleisti Kaune, padarė nemažą postūmį Kauno pramoginiam gyvenimui, kuris vėliau galėjo puikuotis ne tik puikia Opera, bet ir naujai iškilusiais mažosios scenos talentais, tokiais kaip A. Šabaniauskas, A. Daugėla.