Po didžiausios pasaulyje branduolinės katastrofos Černobylyje praėjo daugiau nei 30 metų, tačiau jos pasekmės jaučiamos iki šiandien. Šiaurės Ukrainoje, už 90 km nuo Kijevo ir 15 km nuo sienos su Baltarusija, 1986 metų balandžio 26 dieną įvykusi atominės elektrinės avarija sukrėtė visą pasaulį. Tai buvo vienintelis incidentas, kuris pagal tarptautinę branduolinių įvykių skalę buvo įvertintas aukščiausiu - 7 - balų lygiu, žymintis didžiausią istorijoje žmogaus sukeltą nelaimę.
Katastrofos mastas ir pasekmės
Avarija įvyko 1986 m. balandžio 26 d. naktį, 1:23 val. vietos laiku, po nesėkmingų bandymų sprogus ketvirtajam reaktoriui. Į aplinką pateko 190 tonų radioaktyvių medžiagų. Šios nelaimės metu į aplinką patekęs radiacijos kiekis buvo 100 kartų didesnis nei tas, kurį sukėlė ant Hirošimos ir Nagasakio numestos atominės bombos. Radioaktyvus lietus po šios nelaimės pasiekė net Airiją. Ekspertų skaičiavimais, Černobylio sprogimas padarė 500 kartų didesnę žalą nei amerikiečių atominė bomba, 1945 m. numesta ant Hirosimos.
Jungtinių Tautų Organizacijos vertinimu, nuo Černobylio avarijos nukentėjo virš 7 mln. žmonių, o radioaktyviais elementais buvo užteršta 17 valstybių teritorijų. 70 procentų taršos po Černobylio avarijos gavo Baltarusija. Po katastrofos (1986-2000 m.) iš labiausiai radiacijos paveiktų teritorijų Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje buvo evakuota apie 350 tūkst. žmonių.
Gyventojų evakuacija ir radiacijos poveikis
Praėjus 30 valandų po katastrofos imtas evakuoti vos porą kilometrų nuo Černobylio esantis Pripetės miestas, vėliau - ir kiti aplinkiniai kaimai. Daugelis manė išvažiuojantys kelioms dienoms, tačiau į Černobylį nebesugrįžo niekas. Iš 14 tūkst. Pripetės miesto gyventojų liko gyvi tik apie 420. Šiandien Černobylis - mokslininkų ir smalsių turistų lankoma vieta, tačiau pareigūnų teigimu, visiškam šios vietos uždarymui dar gali prireikti beveik 100 metų.
Pripetės gyventojai nė galvoti negalvojo, kad jų mieste gali įvykti ekologinė katastrofa. Kaip buvo rašoma ant namų: „Tegul atomas dirba, o ne kariauja.“ Toks buvo jų šūkis Pripetėje. Kai 1986 metų balandžio 26 dieną sprogo vienas iš Černobylio branduolinės jėgainės reaktorių, aplinkui buvo apie 30 tūkst. žmonių. Visi jie gavo maždaug 45 biologinius rentgeno ekvivalento vienetus (jais matuojama radiacijos dozė). Panašiai tiek, kiek gavo atominės bombos sprogimą 1945 metais Hirošimoje išgyvenusieji. Nors 45 biologiniai rentgeno ekvivalento vienetai ir nesukelia ūminio radiacijos sindromo, tokia spinduliuotė maždaug 1,8 proc. padidina vėžio riziką, kas reiškia papildomas 500 mirčių nuo vėžių. Tačiau Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) duomenimis, kaupiamoji tragedijos Černobylyje radiacijos dozė siekia apie 10 mln. biologinių rentgeno ekvivalento vienetų, o tai reiškia papildomus 4 tūkst. mirties nuo vėžio atvejų.
Šiandien nelaimės sukeltos psichologinės problemos yra laikomos didžiausia visuomenės sveikatos problema.
Likvidatorių indėlis ir aukos
800 tūkst. žmonių rizikavo savo gyvybėmis, eidami į radiacijos zoną, kad suvaldytų situaciją. 25 tūkst. iš tų žmonių mirė, o 70 tūkst. tapo neįgaliais. 20 procentų šių mirčių buvo savižudybės. Minėtieji ugniagesiai kiekvienas gavo po daugiau nei 1 kvadrilijoną gamos spindulių. Gama spinduliai - giliai įsismelkianti radiacija, kurią skleidžia branduoliniai ginklai, vadinamosios purvinosios bombos ir atominių jėgainių reaktorių sprogimai. Tai tarsi itin aktyvūs rentgeno spinduliai. JAV branduolinio reguliavimo komisija teigė, kad 28 Černobylio darbuotojai mirė praėjus keturiems mėnesiams po nelaimės.
Lietuvis Algis Černobylyje atsidūrė praėjus vos kelioms dienoms po atominės elektrinės avarijos. Jo teigimu, likvidatoriai, kurie dirbo Černobylio avarijos vietoje iš karto po nelaimės, vidutiniškai gavo nuo 8 000 iki 16 000 mSv apšvitos dozę. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad tie, kurie dirbo kiek vėliau, nuo 1987-1990 metų, vidutiniškai gavo 120 mSv apšvitos dozę - panašią dozę gautų žmogus, kuriam būtų padarytos 6 000 krūtinės rentgeno nuotraukos.
Prieš pat katastrofą Vasilijus Ignatenko, tapęs vienu iš pirmųjų avarijos likvidatorių, pasakė motinai: „Štai, čia liks mano atminimas“. Gegužės 13 d. V. Ignatenko mirė nuo ūminės radiacinės spinduliuotės ligos. Jo karstas buvo padengtas cinko danga, antras - medinis.
Sveikatos problemos ir vėžio rizika
- Tarptautinė aplinkos apsaugos organizacijos „Greenpeace“ duomenimis, su Černobylio avarija gali būti susiję 270 tūkst. onkologinių susirgimų atvejų, iš kurių apie 93 tūkst. yra mirtini.
- „Greenpeace“ numato, kad dėl šios nelaimės vėžiu galėjo susirgti 60 tūkst. asmenų.
- Nuo 1991-2005 m. laikotarpiu apie 7 tūkst. skydliaukės vėžio atvejų buvo registruota Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje tiems asmenims, kurie 1986 m. buvo vaikai ar paaugliai.
- Jungtinių Tautų vadovaujamas Černobylio forumas nurodo, kad galima tikėtis, jog dar 9 tūkst. asmenų mirs nuo radiacijos sukeltų vėžinių susirgimų. Tačiau šis skaičius laikomas labai kontroversišku.
- Daug Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos gydytojų patarė besilaukiančioms moterims daryti abortus, kad nepagimdytų vaikų su apsigimimais. Tačiau vėliau buvo pranešta, kad radiacijos lygiai, su kuriais susidūrė moterys, buvo per maži tam, kad sukeltų tokias pasekmes.
- Kai kurie asmenys sugrįžo į nelaimės labiausiai paveiktas vietas tam, kad galėtų pasinaudoti vyriausybės siūlomomis kompensacijomis.
- Vidutiniškai 97 procentai radioaktyvių medžiagų yra laikomos byrančiame sarkofage.
- Apytiksliai 200 tonų radioaktyvių medžiagų tebėra reaktoriuje.
Aplinkos pokyčiai ir gamtos atsigavimas
Po sprogimo iš Černobylio teritorijos buvo evakuoti žmonės. Vos tik pasišalino žmonės, gamta lengviau atsikvėpė. Šiuo metu draudžiamoje zonoje gyvenančių briedžių, stirnų ir šernų skaičius panašus į netoliese esančiuose neužterštuose draustiniuose fiksuojamus skaičius, atskleidė 2015 metais darytas tyrimas. Ypač puikiai sekasi vilkams, kurių populiacija Černobylyje net septynis kartus viršija vilkų skaičių kaimyniniuose rezervatuose. Tačiau paukščių rūšių po branduolinės katastrofos sumažėjo. Nemažai gyvūnų yra paveikti radiacijos: turi mažesnes smegenis ir kitų deformacijų. Kiti mokslininkai pažymi, kad laukinės gamtos aktyvumas Černobylyje menkesnis nei kituose saugomuose Europos regionuose, o tai reiškia, kad ten radiacija vis dar daro savo juodą darbą.
Regionas po Černobylio katastrofos tapo vienu unikaliausių laukinės gamtos draustiniu, kuriame klesti vilkų, elnių, bebrų, erelių ir kitų gyvūnų populiacijos. Teritorijose, kurios laikomos „užterštomis" radioaktyviomis medžiagomis, gyvena daugiau nei 5 milijonai žmonių. Dėl į gamtą patekusios radiacijos kiekio netoliese buvęs miškas pasidarė ryškiai oranžinės spalvos - jis pavadintas „Raudonuoju mišku“.
Černobylio pamokos ir ateities iššūkiai
Po Černobylio atominės elektrinės avarijos visame pasaulyje pradėta svarstyti apie branduolinės energetikos saugumą, jos vystymosi perspektyvas. Daugelis šalių, ypač Europos žemyne, pradėjo stiprinti radiacinės bei branduolinės saugos infrastruktūras, rengti tinkamos kvalifikacijos specialistus, vystyti technines radioaktyviųjų medžiagų aplinkoje aptikimo bei įvertinimo priemones, spręsti gyventojų apsaugomųjų veiksmų bei techninių priemonių avarijos padariniams likviduoti taikymo klausimus.
Ši nelaimė Sovietų Sąjungai, Rusijos Federacijai ir Ukrainai kainavo milijardus dolerių. 1986 metais sprogus Černobylio atominės elektrinės branduoliniam reaktoriui, daugelis žmonių ne tik iš Ukrainos, bet ir iš aplinkinių šalių - taip pat ir Lietuvos - tapo istorinės katastrofos liudininkais. Iki šiol Černobylis primena apie save ne tik naujojo sprogimo pavojumi, kuris kaip uždelsto veikimo bomba tiksi užkonservuota IV bloko sarkofage, bet ir įvairiomis ekologinėmis, socialinėmis ir sveikatos problemomis.
Černobylio atominė katastrofa : Neatskleistos paslaptys
Slaptumas ir informacijos stoka
Tuometinė sovietinė valdžia, laikydamasi savo tradicijų, slėpė informaciją apie avariją ir jos mastus, pasmerkdama elektrinės personalą, gaisrininkus, vietinius gyventojus rimtai sveikatos praradimo rizikai. Tik po 2 parų, Švedijai užfiksavus savo šalyje padidėjusią radiaciją ir pradėjus skelbti pavojaus signalus, sovietinė valdžia pripažino avarijos faktą. Klimatologė Audronė Galvonaitė, viena pirmųjų Lietuvoje sužinojusi apie katastrofą, prisiminė, kad jai ir kolegoms buvo griežtai liepta tylėti. Per radiją ir televiziją transliavo gražius paradus, svogūnų rinkimą, dainininkus, važiuojančius dainuoti į Ukrainą.
Lietuvis Algis prisimena, kad apie radiacijos poveikį organizmui buvo girdėjęs, tik labai nedaug. Jis pasakoja, kad kiekvienam atvykusiam prie Pripetės buvo duotas radiacijos dozimetras, tačiau tikroji dozė, kurią gaudavo, būdavo kur kas didesnė. Jeigu kas tada būtų atskleidę, kokia išties situacija rimta, kad dėl radiacijos gali numirti už savaitės, Algis įsitikinęs - dauguma būtų iš ten pabėgę.
Dezimetrai privačiam naudojimui buvo uždrausti iki 1988 m., o pirmieji radiaciniai užterštumo žemėlapiai tapo prieinami tik 1989 m.
Lietuvos patirtis
Radioaktyvieji debesys praslinko virš Lietuvos per pirmąsias paras po avarijos, pietvakarinėje bei vakarinėje šalies dalyje palikdami gana žymias radioaktyviųjų medžiagų iškritas. Didžiausią poveikį Lietuvos gyventojams lėmė radioaktyvusis jodas. Iš viso iš Lietuvos buvo išsiųsta 7 tūkst. avarijos likviduotojų.
Balandžio 29 d. Vilnius gavo didžiausią dozę radiacijos. Tą dieną švytėjo Vilniaus namų balkonų geležinės konstrukcijos. Žmonės, turėję problemų su struma, iš karto pradėjo jausti simptomus, o kiti jautė gumulą gerklėje. „Beje, kadangi buvo gražios dienos, visi keliavo į pliažus, labai įdomiai įdegė saulėje. Įdegis, sakyčiau, buvo rožinės-violetinės spalvos“, - prisiminė A. Galvonaitė.
Radiacinės saugos centras atlieka maisto produktų, jų žaliavų, geriamojo vandens radiologinę stebėseną, kurios rezultatai naudojami gyventojų gaunamai apšvitai įvertinti, bei vykdo įvairias programas, skirtas liekamajam radionuklidų užterštumui po Černobylio atominės elektrinės avarijos šalies teritorijoje įvertinti. Pastarųjų metų tyrimų rezultatai patvirtino išankstinę prognozę, kad ilgaamžių radionuklidų Cs-137 ir Sr-90 kiekiai aplinkoje sumažėjo apie du kartus, palyginti su išmatuotais pirmaisiais metais po avarijos. Daugiausia Cs-137 nustatoma valgomuosiuose miško grybuose, ypač surenkamuose pietvakarinėje ir vakarinėje šalies teritorijos dalyse. Taip pat padidėjęs užterštumas radionuklidais nustatomas ir Lietuvos miškų laukinės faunos mėsoje (šernienoje).
Nauji iššūkiai
Lietuvos radiacinės saugos specialistus neramina jau šiemet numatoma Baltarusijos atominės elektrinės veiklos pradžia. Įvykus sunkiai branduolinei avarijai Baltarusijos atominėje elektrinėje, poveikį pajustų didelė dalis Lietuvos gyventojų. Lietuvoje nemažai yra daroma pasirengiant reaguoti į galimą branduolinę avariją Baltarusijos atominėje elektrinėje: pakeistas ir papildytas Valstybinis gyventojų apsaugos planas branduolinės ar radiologinės avarijos atveju, patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 99:2019 „Gyventojų apsauga įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai“ pakeitimas, Radiacinės žvalgybos įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai programų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašas, Žmonių dezaktyvavimo įvykus branduolinei ar radiologinei avarijai rekomendacijos, organizuojamos valstybinio ir savivaldybių lygio civilinės saugos pratybos, išplėstas Lietuvos radiacinio monitoringo RADIS stočių tinkas, valstybės biudžeto lėšomis nupirkta 4 mln. jodo tablečių.
tags: #25 #faktai #apie #cernobylio #avarija